Nepasiekiamos aukštumos

Psalmėje, kuri sukurta tolimoje praeityje ir priskiriama karaliui Dovydui, išsakyta patirtis yra aktuali žmonėms tiek anuomet, tiek ir šiandien:

Kantriai laukiau Viešpaties, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą. Jis ištraukė mane iš baisios duobės, iš klampaus purvo ir pastatė ant uolos mano kojas, sutvirtino mano žingsnius. Jis įdėjo į mano lūpas naują giesmę – gyrių mūsų Dievui. Daugelis tai matys, bijosis ir pasitikės Viešpačiu. Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, nesikreipia į išdidžiuosius ir neina melo keliais (40 psalmės 1–4 eilutės).

Mes kiekvienas esame beviltiškoje padėtyje – baisioje klampaus purvo duobėje, iš kurios patys neturime jokios galimybės išlipti. Kai norime padaryti gera, prie mūsų prilimpa bloga. Savanaudiški siekiai suteršia geriausius darbus, puikybė subjauroja didžiausius pasiekimus, sukilę geiduliai sutrypia ištikimybę, baimė nuveda į išsisukinėjimą, apgaulę ir išdavystę. 

Šventajame Rašte Dievo įsakytas gyvenimo būdas atrodo kaip nuo tikrovės atitrūkęs idealas, kaip nepasiekiamos aukštumos. Psalmės autorius suprato ir pasakė, kad pats nesugeba išlipti iš baisios duobės. Tačiau jis neprarado vilties ir sulaukė pagalbos iš savo Kūrėjo. Psalmininkas kalba poetine metaforų kalba ir beviltišką savo padėtį palygina su baisia duobe bei klampiu purvu, o Kūrėjo išgelbėjimą – su pastatymu ant uolos, ant tvirto pagrindo. Nors psalmės metaforos kalba apie išorines sąlygas, omeny turima vidinė žmogaus padėtis: vienu atveju – neišbrendamas amoralumas, kitu – doras ir teisingas gyvenimas.

Autorius kalba apie Dievo suteiktą vidinę permainą – beviltiška būsena iš esmės pasikeitė, ir lūpos prisipildė gyriaus Dievui. Kokiu būdu dieviškoji pagalba pasiekia žmonių širdis ir kaip Jis užkelia mus į nepasiekiamas aukštumas?

Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, – malone jūs esate išgelbėti, – kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje. Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų (Apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams 2 skyriaus 4–9 eilutės).  

 

Bendrinti: