Tai buvo paskutinė Jėzaus Kristaus gyvenimo žemėje savaitė. Dienomis Jis būdavo Jeruzalės šventyklos kieme ir mokė susirinkusius žmones. Dalis Jėzaus tautiečių – fariziejai, kurie ypatingai uoliai laikėsi religinių tradicijų, įvairiausiais būdais siekė Jį viešai diskredituoti.
Kai Jėzus kalbėjo miniai, fariziejai atsiuntė kelis savo mokinius Jo paklausti, ar reikia mokėti mokesčius okupacinei romėnų valdžiai. Jeigu Jėzus būtų atsakęs, jog reikia, jie būtų Jį apšaukę romėnų pakaliku. O jei atsakytų: „Ne, nereikia“, būtų paskundę okupacinei valdžiai. Tačiau Jėzus savo atsakymu juos nustebino – paprašęs jų parodyti denarą, Jis paklausė: „Kieno atvaizdas iškaltas monetoje?“ Tie atsakė: „Imperatoriaus.“ Tuomet Jėzus jiems liepė atiduoti imperatoriui, kas yra imperatoriaus, o Dievui – tai, kas Dievo.
Tą pačią dieną pas Jį atėjo sadukiejų, nepripažįstančių mirusiųjų prisikėlimo. Jie rėmėsi Mozės įstatyme užrašytu įsakymu: jei kas mirtų bevaikis, jo brolis teveda našlę ir pratęsia jo giminę. Sadukiejai papasakojo keistą istoriją apie septynis brolius, kurie vienas po kito vedė pirmojo brolio našlę, nes kiekvienas mirė nepalikdamas vaikų, o ta moteris mirė paskiausiai. „Kieno tad žmona ji bus, kai mirusieji prisikels?“ – klausė jie. Tačiau Jėzus ir jiems atsakė taip, jog visi klausiusieji suprato, kad sadukiejai nepažįsta nei Raštų, nei Kūrėjo jėgos.
Kol fariziejai dar neišsiskirstė, Jėzus minios akivaizdoje jų paklausė, ką jie mano apie Šventuosiuose Raštuose išpranašautą Mesiją – kieno Jis sūnus? Jie atsakė, kad karaliaus Dovydo. Tuomet Jėzus vėl jų paklausė, kaip tai gali būti, jeigu karalius Dovydas ateisiantį Mesiją psalmėje vadina Viešpačiu. Nė vienas iš jų nieko negalėjo Jam atsakyti ir daugiau Jo nieko neklausinėjo. Fariziejai manė, jog žino ir supranta Raštus, tačiau nesuvokė, kad Raštai pranašiškai kalbėjo, jog Mesijas bus įsikūnijęs Dievas Sūnus.
Apaštalas Paulius, rašydamas Korinto tikintiesiems, šią esminę Šventojo Rašto tiesą išsakė taip: Mes skelbiame paslaptingą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas nuo amžių paskyrė mums išaukštinti, kurios nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę. Bet, kaip parašyta: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai Dievas paruošė tiems, kurie Jį myli“ (Apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 2 skyriaus 7–9 eilutės).
_64x64_9de.jpg)
