Paklusnumas

Manau, kad žodis „paklusnumas“ kiekvienam iš mūsų sukelia įvairių minčių bei jausmų. 

Kodėl, kaip ir kam mes paklūstame?

Tenka pripažinti, kad visi žmonės kažkam paklūsta. Kiekvienas paklūsta tam, kuo yra patikėjęs, tam, kurį labiausiai myli. Vieni paklūsta tiesai, kiti – melui, bet dažniausiai – melui, kuriuo patiki kaip tiesa.

Kas nors pasakys: O kur meilė ir tikėjimas, kai žmogus paklūsta iš baimės? Tokio dalyko neturėtume vadinti tikru paklusimu. Tai – savanaudiška savisauga, išoriškai paklūstant, o viduje nesutinkant.

Kūrėjas neverčia mūsų paklusti. Jis yra tiesa ir visada kalba tiesą, o mes, žmonės, turėtume suprasti, jog paklusti prasminga tik tiesai, nes paklusdami melui visada liksime apgauti ir apsigavę. Melui paklūstame tik tuomet, kai nebranginame tiesos ir nenorime jos pripažinti. Tiesa apie mūsų tikrąją padėtį mums atrodo nepriimtina, ir mes ją užgniaužiame melu. 

Paklusimas melui visuomet yra nedoras. Visos žmonijos nelaimės prasidėjo dėl paklusimo melui, kai žmonijos istorijos pradžioje mūsų protėviai patikėjo, kad atsiriboję nuo Kūrėjo gali nepriklausomai tvarkyti savo gyvenimą.

Apaštalas Paulius, rašydamas Tesalonikų miesto tikintiesiems, visoms būsimoms tikinčiųjų kartoms paliko labai rimtą įspėjimą apie tiesos paniekinimo pavojų. 

Tesalonikų krikščionis sutrikdė žinia, kad jau įvyko antrasis Kristaus atėjimas. Apaštalas jiems parašė, kad jie nesiduotų nukreipiami nuo sveiko proto nei žodžiu, nei tarsi apaštalų parašytu laišku, jog Kristaus diena jau atėjo, nes pirmiau turi ateiti atkritimas ir būti apreikštas nuodėmės žmogus, pražūties sūnus. Paulius rašė tesalonikiečiams apie pirma turintį ateiti blogio įsiviešpatavimą, ir aiškino jiems, kodėl taip įvyks, ir kodėl Dievas tai leidžia:  

Nedorybės paslaptis jau veikia, kol bus patrauktas tas, kas jį sulaiko. Tada pasirodys nedorėlis, kurį Viešpats sunaikins savo burnos kvėpimu ir sutriuškins savo atėjimo spindesiu. Ano nedorėlio atėjimą, šėtonui veikiant, lydės visokios jėgos, ženklai ir netikri stebuklai ir visokia neteisumo apgaulė žūstantiems už tai, kad atsisakė mylėti tiesą savo išgelbėjimui. Todėl Dievas jiems pasiųs stiprų paklydimą, kad jie tikėtų melu ir būtų nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisumą (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško tesalonikiečiams 2 skyriaus 7–12 eilutės). 

 

Bendrinti: