Paminėjimas

Giotto „Kristus užžengia į dangų“

Krikščioniškas pasaulis kiekvienais metais mini ne tik Jėzaus Kristaus gimimą, Jo mirtį bei prisikėlimą, bet ir Jo, prisikėlusio iš mirusiųjų, žengimą dangun.

Naujajame Testamente skaitant šio įvykio aprašymą tenka sau atsakyti į klausimą, ar iš tiesų tai įvyko, ar tai tik mitas, pasaka, graži metafora.

Pabandykime įsivaizduoti Jėzaus mokinius – Petrą, Andriejų, Joną, Jokūbą (žvejus), Pilypą ir Baltramiejų, Tomą, muitininką Matą, Jokūbą, Tadą ir kovotoją už Izraelio išlaisvinimą iš Romos okupacijos Simoną, tikėjusius, kad Jėzus iš Nazareto yra Dievo siųstas Izraelio karalius, besielgiančius taip, tarsi Jo nukryžiavimas nebūtų jų baisiai sukrėtęs, ir jau kitą dieną po Jo mirties jie galėtų suregzti gudrų planą.

Trečią dieną po Kristaus nukryžiavimo jie, dar neišaušus dienai, atslinko prie Jėzaus kapo (kalkakmenyje iškaltos kapo olos, užritintos dideliu, tam tikslui nutašytu akmeniu), ir, romėnų kareivių sargybai kietai miegant, nuritinę akmenį nuo kapo angos išnešė Jėzaus kūną, o po to sugalvojo nebūtą istoriją apie tai, kad Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų, rodėsi jiems ir po keturiasdešimties dienų nuo prisikėlimo jiems matant buvo paimtas į dangų.

Ir ne tik tai. Dar po dešimties dienų, per Sekmines, Petras ir kiti apaštalai drąsiai skelbė minioms, kad matė, kaip Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų, po keturiasdešimties dienų įžengė dangun ir yra tas Kristus (Dievo siųstas Izraelio karalius), apie kurį pranašavo Šventieji Izraelio tautos Raštai.  

Būtent tokią įvykių eigą (iš kapo išneštą kūną, suklastotą pasakojimą) siūlo skeptikai, sakantys, jog prisikėlimas bei dangun žengimas yra prasimanyti.

Tačiau patikėti tokiais teiginiais galima tik tuomet, jei labai paviršutiniškai skaitėme Naująjį Testamentą, o gal tik girdėjome neaiškų pasakojimą apie tuos įvykius, ir visai nesuprantame, kokią reikšmę jie turi mums asmeniškai.

Jėzaus Kristaus žengimas dangun – ne religinis, bet istorinis įvykis, reiškiantis, kad Jėzus yra tikrasis žmonijos Valdovas, iki laiko leidžiantis kiekvienam laisva valia be prievartos pasirinkti Jo viešpatavimą. Tuomet, kai Jis sugrįš, pasirinkimo laikas bus pasibaigęs.

Dabar yra metas tikėti tiesa.

Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to – teismas, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad pasiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą pasirodys be nuodėmės Jo laukiančiųjų išgelbėjimui (Laiško hebrajams 9 skyriaus 27 ir 28 eilutės).

 

Gabrielius Lukošius