Pamokymai

Labai seni laikai. Pirmasis amžius. Tačiau tuomet užrašytos mintys apie dar senesnius laikus nepaseno. Jos ir šiandien kalba kiekvienam, norinčiam išgirsti Kūrėjo išmintį.

Apaštalas Paulius rašė Korinto miesto krikščionims, primindamas tolimos praeities įvykius ir tokiu būdu žadindamas jų sveiką nuovoką.

Kokius įvykius ir kodėl korintiečiams priminė apaštalas? Ko tai moko mus, gyvenančius praėjus dviem tūkstančiams metų?

Aš nenoriu, kad liktumėte nežinioje, broliai, – visi mūsų tėvai buvo po debesim ir visi perėjo jūrą. Ir visi buvo pakrikštyti į Mozę, debesyje ir jūroje; visi valgė tą patį dvasinį maistą ir visi gėrė tą patį dvasinį gėrimą. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto daugumas iš jų nepatiko Dievui, ir „jų kūnai liko gulėti dykumoje“. Tie įvykiai yra mums pavyzdžiai, kad negeistume blogio, kaip anie geidė. Nebūkite stabmeldžiai, kaip kai kurie iš jų, – kaip parašyta: „Tauta sėdosi valgyti bei gerti ir kėlėsi žaisti.“ Neištvirkaukime, kaip kai kurie iš jų ištvirkavo ir žuvo vieną dieną dvidešimt trys tūkstančiai. Negundykime Kristaus, kaip kai kurie iš jų gundė ir mirė nuo gyvačių. Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo. Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdžiai, ir tai yra užrašyta pamokyti mums, gyvenantiems amžių pabaigoje (Apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 10 skyriaus 1–11 eilutės).

Pasirodo, galima būti ypatingų Dievo stebuklų liudininkais, tačiau paniekinti savo Kūrėją ir Jo teikiamą malonę. Labai seniai gyvenę izraelitai buvo stebuklingai išvaduoti iš gniuždančios Egipto vergijos. Jie matė didingus Mozės rankomis Dievo daromus ženklus, bet nesuprato, ką reiškia priklausyti Dievo tautai ir pažinti juos Išgelbėjusįjį.

Kažkas panašaus, tik gal išoriškai kitokiu pavidalu, nutiko ir Korinto tikintiesiems. Jie patyrė Dievo malonę, patikėjo Jėzumi Kristumi, paaukojusiu save už visų žmonių nuodėmes ir trečią dieną prisikėliusiu iš mirusiųjų, tačiau pasidavė įvairiems geiduliams. Užuot daugiau pažinę savo Gelbėtoją, jie ėmė kivirčytis ir bylinėtis tarpusavyje, toleravo palaidumą savo bendruomenėje, vieni kitus žemino, nesuprato Kristaus Evangelijos esmės.

Skaitydami apie izraelitus bei korintiečius supraskime, jog visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdžiai, ir tai užrašyta pamokyti mums, gyvenantiems amžių pabaigoje.