Panašumas

Gimė vaikelis, ir jo tėvų artimieji bei draugai bando jame įžvelgti tėvo, mamos ar senelių bruožus. Vieni gimusieji labiau panašūs į mamą, kiti – į tėtį. Augant ateina laikas, kai jau pačiam vaikui kyla klausimas: „Į ką esu panašus?“ Kiekvienas norime aiškiau suvokti, kas esame. Prasideda tapatybės paieškos. Iš pradžių nesuprantame, jog panašėjame į tuos žmones, kurie daro mums įspūdį ir užvaldo mūsų dėmesį. Pastebėję tokias įtakas, dažną kartą pradedame jų kratytis, nes norime būti autentiškos asmenybės. Niekam nepatinka, kai jis pavadinamas kito žmogaus kopija.

Tačiau be pavyzdžio, be vizijos, be mintyse turimo paveikslo nė vienas žmogus netapo autentiška asmenybė. Visi buvome kieno nors sužavėti ir įkvėpti. Dėmesį patraukė įvaizdis, charakterio bruožai, jautrumas, mintys, ryžtas, jėga, grožis ar dar kas nors, ir mes ėmėme to siekti. Trumpesniam ar ilgesniam laikui tapome kieno nors pasekėjais. Labiau ar mažiau sąmoningai pasirinkome savo mokytojus. Stiebiamės kaip medžiai, norintys pilnai išskleisti savo šakų vainiką.

Tik neapleidžia nuojauta, jog esame kažkieno atvaizdas, kažkieno – nuostabaus bei nepasiekiamo.

Ta nuojauta kužda, kad puoselėdami save ir aplenkdami kitus, tapdami labiau matomi, įgydami daugiau įtakos bei galios, tolstame nuo to asmens, į kurį turėtume panašėti, kad savo jėgomis niekada prie jo nepriartėsime.

Ar galiu pripažinti savo negalią ir šauktis pagalbos? Juk turėčiau būti mylintis, gailestingas, atjaučiantis, gerbiantis ir kalbantis tiesą, tačiau visai nesijaudinantis dėl savo pavidalo, tik visą dėmesį būti sutelkęs į tą, kuris mane sukūrė. Turėčiau nuolatos žavėtis Jo grožiu ir labai aiškiai suprasti vieną dalyką – kad esu Jo mylimas. Man nebereikėtų klausti savęs ir kitų: „Į ką esu panašus?“ Tačiau kaip tai pasiekti?

Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad gyventume per Jį. Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes (Apaštalo Jono Pirmojo Laiško 4 skyriaus 9–10 eilutės).

Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra (ten pat, 3 skyriaus 2 eilutė).

Gabrielius Lukošius