Po prisikėlimo

Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš mirusiųjų – reikšmingiausias įvykis žmonijos istorijoje. Tačiau po Jėzaus prisikėlimo išoriškai niekas nepasikeitė. Saulė nepradėjo šviesti skaisčiau, žmonės, nežinoję apie Jo prisikėlimą, nepajuto jokios permainos, kasdienė buitis nepakito. Permainos vyko Jo mirties valandą – dienos metu tapo tamsu ir perplyšo šventyklos uždanga, bet po prisikėlimo žmonės toliau gyveno kaip gyvenę.

Kažkas pasikeitė tik Jėzaus mokinių esybės gelmėse, kai jie pamatė prisikėlusį Viešpatį. Iš pradžių jie negalėjo to aiškiai įvardinti ir gal net suvokti, kad juose iš tiesų įvyko esminė permaina. Jų sielas užliejo džiaugsmas. Patikėjus Jėzaus prisikėlimu, prisikėlė ir sudužusios viltys, atgijo nukryžiavimo nevilties sugniuždytas tikėjimas – Jėzus tikrai yra Šventuosiuose Raštuose išpranašautas Mesijas. 

Žymiai vėliau apaštalai tai pavadino gimimu iš Dievo, pasakė, jog Kūrėjas juos atgimdė savo žodžiu, prisiminė Kristaus žodžius apie gimimą iš Dvasios. Turėjo praeiti nemažai laiko, kad jie suprastų tos permainos dydį bei reikšmę.

Iš karto po prisikėlimo Jėzaus pasekėjų mintyse vėl iškilo jų politiniai lūkesčiai. Jie klausė prisikėlusio Viešpaties, ar dabar bus atkurta Izraelio valstybė. Jie vis dar galvojo, kad Dievo karalystė – tai politinis Jo viešpatavimas žemėje. Jėzus jiems atsakė, jog Tėvo numatytu laiku išsipildys pranašų žodžiai apie Jo viešpatavimą visoms tautoms, bet dabar Dievo karalystė plėsis ne politiškai ir ne karinės prievartos būdu. Jos plėtimasis prasidės nuo Jeruzalės ir pasieks žemės pakraščius. Dievo karalystė ateis į žmonių širdis, jiems patikėjus žinia apie Kristaus mirtį bei prisikėlimą. O mačiusieji prisikėlusį Jėzų turės tą žinią skelbti, kad žmonės galėtų išgirsti apie patį svarbiausią įvykį ir patikėti.

Ypač aiškiai Viešpats pasakė tai apaštalui Pauliui, apsireiškęs jam kelyje į Damaską: Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis ir stokis ant kojų! Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu. Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave dabar siunčiu, kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono valdžios – į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei paveldėjimą su pašventintaisiais (Apaštalų darbų 26 skyriaus 15–18 eilutės).