Pokytis

Tikiuosi, kad daugumai nors viena ausimi teko girdėti apie evangelijos autorių Matą. Jis yra jau beveik du tūkstančius metų skaitomas autorius. Jo užrašytą evangeliją skaito ir išsilavinę, ir sunkiai skaityti mokantys žmonės. Mato užrašytas tekstas turėjo ir tebeturi neišmatuojamą poveikį. Pažvelkime iš arčiau į teksto autorių.

Maždaug dvidešimt penkti pirmojo amžiaus metai. Romos imperijos provincija, okupuota Izraelio žemė. Nedidelė gyvenvietė prie Galilėjos ežero. Raštingas izraelitas tapo muitininku, iš savo tautiečių renkančiu mokesčius okupacinei valdžiai. Žmonės jį laikė išdaviku ir lupikautoju, nes romėnai leido mokesčių rinkėjams surinkti daugiau, negu reikėjo įnešti į Romos kasą.

Kažkuriuo metu Matas (toks buvo muitininko vardas) nusivylė tautinės religijos teikiamomis gyvenimo perspektyvomis. Greičiausiai jis pamatė, jog sąžiningai praturtėti jam nėra vilties. Galbūt susidūrė su tautiečių veidmainyste, ar dėl kitų priežasčių įsiskaudino. Dabar sunku pasakyti, kokių paskatų vedamas, šis Izraelio tautos sūnus tapo muitininku. Aišku viena, jis naudojosi kitų tautiečių niekinama tarnyba, kad galėtų pasiturinčiai gyventi. Jeigu muitininko Mato gyvenime nebūtų kai ko įvykę, mes nieko apie jį nežinotume.

Vieną dieną pro muitinę ėjo jaunas vyras, apie kurį sklido įvairios kalbos. Jis buvo apsuptas būrio pasekėjų. Vieni jį laikė pranašu, kiti – žmonių klaidintoju. Jis neturėjo nei specialaus išsilavinimo, nei aukštų pareigų ir nebuvo pripažintas daugelio tautos vadovų. Jo vardas – Jėzus iš Nazareto. Jis pamatė muitinėje sėdintį Matą ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Buvusiems su Jėzumi tai turėjo pasirodyti labai keista – negi dievotumo mokytojas gali pašaukti muitininką? Matas atsikėlė ir nusekė paskui Jėzų. Jis paliko gausias pajamas nešusią gėdingą tarnybą. Išgirdus Jėzaus žodžius, jo sielos gelmėje kažkas iš esmės pasikeitė. Muitininkas Matas tarsi praregėjo. Sielos akimis jis staiga pamatė savo gyvenimo tuštybę ir kažką nepalyginamai puikesnio už visa tai, ką galėjo įsivaizduoti. Toje šviesoje jo turėtos gyvenimo svajonės nublanko, prarado visą savo žavesį.

Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 4 skyriaus 6 eilutė).

 

Gabrielius Lukošius

 

Bendrinti: