Poreikis

Beveik prieš tris tūkstantmečius, po vieno baisaus įvykio Izraelio karalius Dovydas sukūrė psalmę, kurioje atskleidė savo skausmą ir aiškiai suprastą poreikį.

Karalius pasidavė geiduliui ir suviliojo ištikimo pavaldinio žmoną, kai jos vyras buvo karo lauke. Ji pastojo, ir karalius, norėdamas nuslėpti savo nuodėmę, per kariuomenės vadą išsikvietė moters vyrą, kaip vado pasiuntinį, tarsi norėdamas sužinoti apie karo eigą, ir gausiai jį pavaišinęs nusiuntė namo pas žmoną. Tačiau ištikimasis pavaldinys miegojo lauke, nes buvo įsitikinęs, kad jam nedera džiaugtis su žmona namuose, kai jo bendražygiai miega atvirame lauke. Tuomet karalius to vyro rankomis perdavė laišką kariuomenės vadui ir nurodė pasiųsti pavaldinį į tokią mūšio vietą, kurioje jis žūtų. Karalius nužudė savo pavaldinį priešų rankomis. Ištikimajam žmogui žuvus, Dovydas parsivedė jo žmoną pas save. Viskas tarsi išspręsta. Karaliui atrodė, kad jis gali taip pasielgti, nuslėpdamas savo nuodėmę, vardan šalies gerovės.

Tačiau Kūrėjas neleido šio įvykio užglostyti. Pranašas atėjo pas karalių ir perdavė jam Izraelio Dievo žodžius apie jo kaltę. Staiga karalius pamatė, kaip baisiai jis pasielgė ne tik suvedžiodamas moterį ir nužudydamas jos vyrą, bet pamindamas Kūrėjo nustatytą gyvenimo tvarką. Dovydas paniekino Izraelio Dievą. Jo širdis tapo kieta, ir Dievo Dvasia tolo nuo jo. Suprastą savo padėtį karalius išsakė psalmės žodžiais: Dieve, pasigailėk manęs dėl savo malonės, dėl savo beribio gerumo panaikink mano kaltes. Visai nuplauk mano kaltę ir apvalyk mano nuodėmes. Išpažįstu savo nusikaltimą, mano nuodėmė visada yra su manimi. Tau vienam nusidėjau ir padariau pikta Tavo akyse. Tu teisingai teisi ir teisingą sprendimą darai (51 psalmės 1–4 eilutės).

Karalius Dovydas buvo maldingas žmogus, branginantis Izraelio Dievą. Todėl suvokimas, jog paniekino savo Kūrėją, jam buvo labai skaudus. Matydamas, į kokią baisią dvasinę tamsą jis pasinėrė, karalius išsakė savo didžiausią poreikį: Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą. Leisk man patirti džiaugsmą ir linksmybę. Tedžiūgauja mano sužeisti kaulai. Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir visas mano kaltes išdildyk. Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink. Neatstumk manęs nuo savo veido ir savo šventos dvasios neatimk nuo manęs (Ten pat 7–11 eilutės).

Bendrinti: