.jpg)
Nuodų yra įvairių. Vieni lėtai griauna sveikatą, o kiti numarina staigiai. Užtenka vieną kartą juos nuryti, ir gyvenimas negrįžtamai baigiasi. Panašiai atsitiko su melu, kuriuo patikėjo mūsų pirmieji protėviai. Jis apnuodijo visų žmonių sielas. Išoriškai tokios žavios idėjos iš tikrųjų buvo mirtini nuodai. Jos skambėjo taip patraukliai: jeigu visiškai paklusite Kūrėjui ir nevalgysite gėrio bei blogio pažinimo medžio vaisių, niekada nebūsite iš tiesų didingi, o paragavę to, ką Jis draudžia, galėsite nuo nieko nepriklausyti – patys žinosite ir spręsite, kas bloga, o kas gera, jums nebereikės aukštesnio vadovo, kuris nori nuo jūsų paslėpti tai, kas geriausia. Šios idėjos skambėjo gundančiai, žadėjo laisvę bei nepriklausomybę, bet kai jomis buvo patikėta, atskyrė nuo gyvenimo šaltinio ir nužudė. Visi patikėjome iškreiptu tikrovės vaizdu ir tapome nuo jo priklausomi. Padėtį, kurioje esame, viename savo laiškų labai tiksliai įvardino apaštalas Paulius: Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! (Laiško romiečiams 3 skyriaus 10–12 eilutės).
Kaip išsivaduoti iš šio nuodo? Kaip pamatyti ir pripažinti, jog buvome apsigavę? Kaip susitaikyti su tiesa ir jai atsiverti?
Yra tik vienas priešnuodis – žinia apie Dievą Sūnų, tapusį žmogumi – Jėzų iš Nazareto. Jis vienintelis visoje žmonijos istorijoje, nepaliestas pražūtingo nuodo. Mes skaitome apie jį Naujajame Testamente, bet esame negabūs įsivaizduoti, koks tai buvo žmogus. Kaip atrodė nuodėmės neužnuodytas asmuo, galintis prisiimti mūsų visų kaltę, gėdą ir bausmę? Kai jis buvo neteisingai nuteistas, išjuoktas, nuplaktas ir prikaltas prie kryžiaus, niekas iš jo amžininkų nesuprato, kas iš tiesų įvyko. Net artimiausi jo pasekėjai nesuvokė, jog tai, kas atrodė kaip didžiausias pralaimėjimas, buvo pati didžiausia visų laikų pergalė.
Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų, ir davė mums sutaikinimo žodį. Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 19–21 eilutės).
