Prieštaravimo ženklas

Garbaus amžiaus žmogus laiko ant rankų prieš kelias dienas gimusį kūdikį ir sako: „Šis skirtas daugelio nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“

Prieštaravimo ženklas – labai keisti žodžiai, ypač kai pasakomi apie ką tik gimusį žmogų. Kai bandau įsivaizduoti žmogų – prieštaravimo ženklą, kyla įvairiausių minčių bei klausimų.

Koks tai turėtų būti asmuo, jei apie jį sakoma „jam prieštaraus, ir jis sukels priešpriešą tarp žmonių“? Ką tokio jis padarys, kad slaptos daugelio žmonių mintys taps akivaizdžiai matomos, vieni jį mylės, o kiti nekęs? Gal jis bus žiaurus valdovas, vienus jėga sužlugdantis, kitiems teikiantis išskirtinį palankumą, o gal – žudikas, apsimetėlis, veidmainis ar melagis – klaidintojas, suviliojantis apgaulingu žavesiu bei tuščiais pažadais? Kodėl jis lems vienų žlugimą, o kiti jo dėka pakils iš nevilties?

Senyvo žmogaus žodžiai pildosi. Kūdikis tapo vyru, apie kurį sklando begalė gandų. Kalbama, kad beveik visa oficialiai skelbiama jo gyvenimo istorija prasimanyta. Dalis žmonių sako, kad jo nebuvo, tik nuskriausti, nevykę ir silpni žmogeliai savo paguodai sukūrė legendą apie pasiaukojantį žmonijos valdovą. Tačiau daugelis jį laiko didžiu dvasiniu vadovu, žmonijos mokytoju. O nemaža žmonijos dalis išpažįsta, kad Jis – viso pasaulio Viešpats.

Žiūrint į jo gyvenimo aprašymus tenka nustebti. Jis nėra nei žiaurus valdovas, nei apgaulingai žavintis klaidintojas. Priešingai, šis žmogus nesistengia dominuoti, nekuria iškilaus žmogaus įvaizdžio, nė vieno jėga neverčia būti jo pasekėju, traukiasi nuo minios pripažinimo ir nesipriešina, kai yra neteisingai suimamas bei teisiamas. Savo mokiniams jis kalba apie būsimus kentėjimus ir kiekvienam leidžia eiti pasirinktu keliu. Jo vardas – Jėzus iš Nazareto.

Kodėl dauguma jo tautiečių juo pasipiktino ir jį atmetė, reikalaudami mirties bausmės, nors jokio mirtimi baustino nusikaltimo jis nepadarė?

Gal tarp tokios daugybės kylančių klausimų susigaudyti padėtų kitaip pasakyta jo paties mintis: Tikra gailestingumo, tiesos bei meilės šviesa atėjo į mūsų tamsą, bet mums tai nepatiko. Norisi paslėpti savo vidinę nešvarą, netikint, kad ji apšviečiama tik tam, jog būtų apvalyta.

Gabrielius Lukošius