Prisiminti

Kiekvieną dieną turėtume pradėti prisimindami, kad yra ne tik šis regimas materialus pasaulis, bet ir neregimas dvasinis, tikresnis už regimąjį. Pasižiūrėkime į vieną įvykį iš Jėzaus tarnavimo, apie kurį skaitome Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką.

Tą dieną Jėzus Kristus su trimis artimiausiais savo mokiniais užlipo į kalną melstis. Jam besimeldžiant, Jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė balti ir spindintys (Evangelijos pagal Luką 9 skyriaus 29 eilutė). Ir štai du vyrai – Mozė ir Elijas, gyvenę tolimoje praeityje, kalbėjosi su Juo apie Jo gyvenimo pabaigą Jeruzalėje – Jo kančią ir mirtį ant kryžiaus.

Jėzaus mokinius – Petrą, Joną ir Jokūbą, užlipusius į kalną kartu su Juo, sukrėtė pamatytas reginys ir dvasinės tikrovės patirtis. Tiek Mozė, tiek Elijas jiems buvo kažkada gyvenę ir jau seniai mirę Dievo pranašai, bet staiga tris vyrus apstulbino dvasinio pasaulio realumas. Pasirodo, kūno akims nematomas dvasinis pasaulis tikresnis už matomą materialųjį. Pranašai, apie kuriuos apaštalai skaitė Šventuosiuose Raštuose, buvo tikresni už juos pačius. Jie gyveno tik kelis dešimtmečius, o Mozė bei Elijas jau ne vieną šimtmetį. Stulbinanti trijų Jėzaus mokinių patirtis tuo nesibaigė. Juos apgaubė šviesus debesis, iš kurio nuskambėjo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas (ten pat, 35–36 eilutė). Kūrėjas, prabildamas trims apaštalams, pranešė apie savo Sūnų visiems žmonėms, kurie nori girdėti tiesą.

Kai skaitome šį evangelistų liudijimą, mums jis gali pasirodyti panašus į legendą, skirtą įtikinti lengvatikius. Tačiau tai liudijimas apie tikrą įvykį, reikšmingą ne tik Petrui, Jonui ir Jokūbui, bet ir kiekvienam žmogui. Ten, ant kalno, nuskambėjo Kūrėjo žodžiai, atveriantys širdies akis kiekvienam, trokštančiam pažinti tikrovę.

Kasdien prisiminkime, kad dvasinis pasaulis nėra tuščia erdvė. Žmonės, apie kuriuos skaitome Šventajame Rašte, niekur nedingo.

Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų, kuris vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. Apsvarstykite, kaip Jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešiškumą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte savo sielomis! (Laiško hebrajams 12 skyriaus 1–3 eilutės).