Pro adatos ausį

Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę (Evangelijos pagal Luką 18 skyriaus 25 eilutė).

Maždaug prieš du tūkstantmečius tai pasakė Jėzus iš Nazareto. Į jį kreipėsi jaunas valdininkas, pavadindamas Jėzų geruoju mokytoju ir paklausdamas, ką turėtų daryti, kad paveldėtų amžinąjį gyvenimą? Jėzus nesutiko būti vadinamas geruoju, ir pasakė: Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis Dievo įsakymų. Valdininkas atsakė, kad laikosi jų nuo jaunystės. Atrodytų, ko daugiau reikia. Tačiau Jėzui to neužteko. Jei nori būti tobulas, parduok, ką turi, išdalink vargšams, ir turėsi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane (Evangelijos pagal Matą 19 skyriaus 21 eilutė). Po šių žodžių jaunuolis nuliūdęs pasitraukė, o Jėzus prabilo į savo mokinius, juos nustebindamas: Kaip sunkiai turintieji turtų įeis į Dievo karalystę! Jie paklausė: Kas tada gali būti išgelbėtas? Jėzus atsakė: Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui (Evangelijos pagal Luką 18 skyriaus 24–27 eilutės).

Šis atsitikimas papasakotas trijose evangelijose – pagal Matą, Morkų ir Luką, – kad atkreiptume į jį dėmesį.

Ne kiekvienas domisi amžinuoju gyvenimu. Mūsų mintys paskęsta kasdieniuose rūpesčiuose, darbų bei malonumų srautas nepalieka laiko net pagalvoti apie amžinybę.

Kas atsitiko, kad pasiturintis jaunas vyras, keliantis amžinojo gyvenimo klausimus, tapo kupranugariu, bandančiu išlįsti pro adatos ausį? Juk ir kreipėsi pagarbiai, ir klausimas buvo prasmingas, ir gyveno padoriai – nuo ankstyvos jaunystės nesvetimavo, nežudė, nevogė, nemelavo, gerbė tėvus.

Visiems šalia esantiems atrodė, kad kas jau kas, o jaunasis valdininkas tikrai tinka Dievo karalystei. Dažniausiai mes visi linkę panašiai galvoti: dvasingas, padorus, pasiturintis – ko daugiau reikia? Tarsi būtų galimybė patiems savo jėgomis pabėgti nuo vidinio sugedimo.

Jaunuolis kreipėsi į Tą, kuris vienintelis gali išgelbėti, tačiau galvojo, kad pats susitvarkys. Tereikia dar ką nors padaryti, ir amžinybės vartai atsivers. Turtai, ne Dievas buvo jo gyvenimo atrama ir saugumo garantas.

Norint pasiekti amžinąjį gyvenimą, reikėjo iš esmės keisti visą pasaulėžiūrą – pamatyti savo negebėjimą išsigelbėti ir pripažinti, jog apsaugo bei išlaiko įsikūnijęs Kūrėjas, tobulas amžinai gyvas Asmuo, o ne turtai.