Žmonės dažnai klausia, kodėl Dievas, jeigu Jis yra, leidžia vykti įvairiausioms baisenybėms: vaikai serga nepagydomomis ligomis, vieni smurtauja, kiti dėl to kenčia, turintys valdžią savivaliauja, vyksta karai ir stichinės nelaimės. Negi Visagaliui ne gėda pakęsti tokią netvarką savo sukurtame pasaulyje?
O nuo kurio kampo pradėti daryti tvarką ir naikinti blogį? Gal nuo klausiančiųjų? Juk visi esame peržengę gyvenimo dėsnius, ir, norint išvalyti žemę nuo blogiečių, reikėtų kaip kokius baisius parazitus sunaikinti visus, nepaliekant nei manęs, nei jūsų, nes tik plona padorumo skraistė dengia įgimtą blogį. Greitas ir veiksmingas problemos sprendimo būdas.
Tačiau mūsų Kūrėjas, kad ir kaip piktintumės Jo neveiklumu, savo sumanymų neišsižada. Jis sukūrė mus pagal savo atvaizdą, kad kartu su Juo dirbtume ir ilsėtumės.
Kaip teisingas ir šventas Dievas gali mus sugrąžinti savo akivaizdon? Jis suteikė mums neatšaukiamą laisvę rinktis ir niekada per prievartą nedarys mūsų gerais.
Kokiu būdu į doro tėvo namus gali grįžti piktavalis nusikaltėlis? Negi teisingumą puoselėjantis tėvas savo namuose pakęs nedorėlį, po savo stogu leis gyventi tiesą pamynusiam žmogui?
Mums sunku suprasti Dievui iškilusią problemą. Kas čia tokio, jei namuose gyvens nedoras sūnus? Mąstome kaip despotai, kuriems nusispjauti į teisingumą – saviems būname šališkai atlaidūs, o svetimiems abejingi. Esame baisiai sugedę. Tironai Hitleris ir Stalinas leidžia tik miglotai nujausti tą blogį, kuris glūdi kiekvieno žmogaus sieloje.
Kad galėtume su Dievu kartu dirbti ir ilsėtis, Jis turėjo atrasti būdą, kaip mumyse atstatyti prarastą pasitikėjimą savo Kūrėju, kaip mus išteisinti, nepažeidžiant teisingumo, ir be prievartos iš mūsų sielų pašalinti blogį.
Dievas atrado tokį būdą. Jis pats įsikūnija, tampa kaip vienas iš savo kūrinių, gyvena tarp mūsų, nepažeisdamas gyvenimo dėsnių, ir yra visiškai teisus. Jis turi teisę pasiimti visų mūsų kaltę, nes yra nenusikaltęs žmogus, ir gali ją vienas už visus pakelti, nes yra Dievas Sūnus. Jis miršta nusikaltėlio mirtimi dėl mūsų nusikaltimų, bet Dievas Tėvas Jį prikelia, nes Jis pats nenusikalto.
Mūsų dalis – pripažinti savo padėtį, patikėti išgirsta žinia ir atsiverti atgimdančiai Kūrėjo galiai.
