Radikalumas

Naujojo Testamento tekstai – Evangelijos, Apaštalų darbai, Jėzaus apaštalų laiškai tikintiesiems ir Apreiškimas Jonui – parašyti beveik prieš du tūkstantmečius. Šių dienų žmonės linkę tikėti, kad šie senoviniai raštai dabar yra mažai aktualūs arba visai nebereikalingi. Juose užrašytos kažkokios atgyvenusios idėjos, ir mums, pažangiems bei progresyviems žmonėms, jos neaktualios.

Bet iš tiesų taip nėra. Mes negalvojame, kad gamtos dėsniai bėgant laikui atgyveno. Sutinkame, jog mus supantis pasaulis pavaldus tam tikriems nekintantiems dėsniams. Vargu ar gerbtume žmogų, kuris bandytų mus įtikinti priešingai.

Tačiau, kai prabylama apie žmonių gyvenimo dėsnius, požiūris staiga pasikeičia. Pripažįstame, jog vienos moralinės normos nekinta, o kitos, daugelio įsitikinimu, keičiasi priklausomai nuo nuotaikos. Nors gamtos dėsnių autorystės sau nepriskiriame, bet moralines gyvenimo ribas manome susikūrę patys. Turbūt sutiksime, kad meluoti visais laikais buvo blogai, nors toks žinojimas mūsų nuo melo neišvaduoja. Tą patį pasakytume apie žmogžudystę, kai žudoma siekiant savo egoistinių tikslų. Tačiau vyro ir moters santuoką esame linkę nurašyti kaip atsilikimo apraišką.

Šiandien kalbėti šiais klausimais darosi labai sunku, nes kaimyninė šalis apsimeta ginanti tradicines vertybes, ir kiekvienas jas puoselėjantis vadinamas jos koloborantu.

Tačiau iš tiesų tradicinių vertybių puoselėjimas nėra laisvės paniekinimas. Nevaržoma savivalė nėra laisvė. Nepaklusdami Kūrėjo duotiems žmonių gyvenimo dėsniams netampame laisvesni. Atvirkščiai – prarandame žmogiškumą. Iš savo žodyno išbraukę žodį „nuodėmė“ nepasidarome teisesni.

Deja, tenka pripažinti, kad savo jėgomis nesugebame tiems dėsniams paklusti. Laužome priesaikas, prievarta siekiame save įtvirtinti, apgaudinėjame, manipuliuojame, niekiname vieni kitus, o juk tikrai norėtume, kad žmonės mus gerbtų, neperžengtų mūsų privatumo ribų, laikytųsi įsipareigojimų ir kalbėtų tiesą. Norėtume gyventi tokiame pasaulyje, kurį Naujasis Testamentas vadina Dievo Karalyste. Žmonės to siekia nuo neatmenamų laikų ir niekaip nepasiekia. Ar tai įmanoma? O jeigu įmanoma, tai kaip?

Kai Jėzus iš Nazareto pasakė, kad žmogui, pasitikinčiam savo turtu, neįmanoma įeiti į Dievo karalystę, jį girdėjusieji paklausė, kas tuomet gali būti išgelbėtas, arba, kitais žodžiais tariant, kas gali ten patekti. Jėzus atsakė, jog žmonėms tai neįmanoma. Tai padaryti gali tik Dievas, kai žmonės visa širdimi Juo pasitiki.