Ramybė

Kur yra ramybės šaltinis? Jis turėtų būti žmonių širdyse. Juk gyvybei ir ramybei derėtų būti giminingais žodžiais. Negi akmenyse daugiau ramybės negu gyvoje gamtoje, o samanose, medžiuose, gyvūnuose – daugiau negu mąstančiame žmoguje? Negali būti, kad ramybė, kurios trokštame ir ieškome, būtų mineralų karalystės gyventoja.

Daugelis iš mūsų įsivaizduojame, kad ramybė – kapinių palaima, tačiau tai klaidinantis vaizdas. Manau, jog ramybė – pamestas lobis, prarastas rojus. Ją praradome kažkur istorijos ištakose. Visa mūsų praeitis paženklinta sumaišties ženklu. Esame tarsi nuostabių rūmų griuvėsiai. Sugebame mąstyti, kurti, kalbėti, bet niekaip nerandame tarpusavio santarvės. Pavydime, geidžiame, griauname, grobiame, nors tikrai nenorime, kad mums taip būtų daroma.

Išminčiai bei pranašai, gyvenę skirtingose praeities kartose, užrašė savo įžvalgas, o apaštalas iš jų, tarsi mozaiką iš atskirų akmenėlių, sudėjo visos žmonijos portretą: Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! Jų gerklė – atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose. Jų burna pilna keiksmų ir kartumo, jų kojos eiklios kraujo pralieti, jų keliuose griuvimas ir vargas. Jie nepažino taikos (ramybės) kelio, ir prieš jų akis nestovi Dievo baimė (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 3 skyriaus 10–18 eilutės).

Taika ir ramybė. Kur jas rasti? Daugybė žmonių jų ieškojo ir tebeieško. Įvairūs mokytojai siūlo vis kitokias metodikas, tačiau Šventojo Rašto autoriai liudija, kad taika ir ramybė atrandamos tik susitaikius su savo Kūrėju – Jis vienintelis jų Turėtojas. Jeigu įsikimbame į ištiestą Jo pagalbos ranką, Jis mums grąžina prarastą ramybę.

Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų, ir davė mums sutaikinimo žodį. Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (Antrojo apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams 5 skyriaus 19–21 eilutės).

Gabrielius Lukošius