Šabo dieną

Buvo šabo diena. Pagal paveldėtą tradiciją izraelitai per šabą negalėjo dirbti jokio darbo. Jėzus iš Nazareto atėjo į vieno gerbiamo religingo žmogaus namus valgyti. Ten buvo susirinkę religinių tradicijų besilaikančių žmonių ir Šventojo Rašto mokytojų. Jie atidžiai stebėjo Jėzų.

Kodėl?

Tie žmonės žiūrėjo, kaip Jėzus elgsis šabo dieną, nes įeinantį jį pasitiko vandenlige sergantis žmogus.

Galima daryti prielaidą, jog tai buvo tų religingų žmonių iš anksto sumanyta, ir jie pasinaudojo sergančiu žmogumi, norėdami Jėzų apkaltinti šabo nesilaikymu, jeigu jis tą žmogų išgydytų.

Kadangi dalis jų buvo Šventojo Rašto mokytojai, Jėzus jų paklausė, ar leistina per šabą gydyti, ar ne. Jie tylėjo. Tuomet jis išgydė ligonį, o susirinkusiesiems pasakė: „Jei kurio iš jūsų asilas ar jautis įkristų į šulinį, argi tučtuojau neištrauktų jo per šabą?“ Ir jie nesugebėjo Jam į tai atsakyti (Evangelijos pagal Luką 14 skyriaus 5–6 eilutės).

Svečiai sėdo prie stalo. Jie rinkosi garbingiausias vietas ir nesuprato, kad toks elgesys atskleidžia jų širdyse esančią puikybę. Žmogumi tapęs Kūrėjas matė jų norą pasiaukštinti ir, norėdamas jiems padėti, patarė: Kai kas nors tave pakvies į vestuves, nesėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave, ir atėjęs tas, kuris tave ir jį pakvietė, netartų tau: „Užleisk jam vietą!“ Tada sugėdintas turėsi sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, eik ir sėskis paskutinėje vietoje, kad tas, kuris tave pakvietė, atėjęs galėtų pasakyti: „Bičiuli, persėsk arčiau!“ Jėzus perfrazavo ir pritaikė Šventajame Rašte užrašytus išminties žodžius: Nesiaukštink karaliaus akivaizdoje, nestok didžiūnų vieton. Geriau būti pakviestam į garbingesnę vietą, negu būti pažemintam akivaizdoje kunigaikščio, kurį matei savo akimis (Patarlių knygos 25 skyriaus 6–7 eilutės).

Susirinkusieji stebėjo Jėzų, norėdami jį prigauti, o Jėzus matė jų vargą ir kalbėjo, kad jiems padėtų.

Šabo dieną prie stalo Kūrėjas pasakė žodžius, skirtus visiems žmonėms – tiek kiekvienam asmeniškai, tiek tautoms ir valstybėms, – kad visi saugotųsi puikybės: Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas (Evangelijos pagal Luką 14 skyriaus 11 eilutė).