Šauklys

Šventasis Raštas – sena knyga, pilna stebinančių istorijų. Ar tikrai?

Negi neturėtume nustebti, skaitydami pasakojimą apie žmogų, kuris niekino visus kitataučius, buvo įsitikinęs, jog yra neišmatuojamai už juos pranašesnis, tačiau staiga visiškai pasikeitė ir sutiko net būti nužudytas, kovodamas, kad kitataučiai išgirstų viltį teikiančią žinią.

Hebrajas, augęs judaizmą išpažįstančioje šeimoje, uoliai mokęsis savo tautos tradicijų ir visomis jėgomis stengęsis jų laikytis. Subrendo, mokomas geriausių tautos mokytojų, kaip uoliausias judaizmo puoselėtojas. Kitataučiai jam buvo tarsi šiukšlės – jie garbino stabus, valgė nešvarų maistą, laikėsi bjaurių papročių, toleravo palaidumą. Toks elgesys judaizmo išpažinėjui visiškai nepriimtinas. Dievo įstatymas jam neleido valgyti su jais prie vieno stalo ir net užeiti į jų namus.

Jei kas nors jam būtų pranašavęs apie pagonių apaštalo ateitį, pasekmes sunku net įsivaizduoti.

Kokiu būdu įvyko tokia gili permaina, kad uoliausias žinios apie Jėzų Kristų priešas Saulius tapo jos skelbėju apaštalu Pauliumi? Tautinio atsiribojimo ir pranašumo įtvirtintojas – pagonių apaštalas? Šis istorinis įvykis pranoksta stebuklingiausias pasakas.

Iš patirties žinome, jog galima staiga įsižeisti, atsiriboti ir nekęsti. Tačiau kaip tapti gyvenimo žinios šaukliu tiems, kurie buvo tavo priešai? Kaip aukotis dėl tų, kuriuos visą gyvenimą niekinai?

Kas gali pakeisti giliausius įsitikinimus, formuotus nuo ankstyvos vaikystės? Tuo labiau staiga, o ne ilgai trunkančiomis smegenų plovimo procedūromis.

Štai paties Pauliaus pasakojimas:

Maniau, kad privalau visais būdais kovoti su Jėzaus Nazariečio vardu. Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus, daugybę šventųjų uždariau į kalėjimus, o kai jie buvo žudomi, pritardavau. Tais pačiais tikslais keliavau į Damaską, turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir leidimą. Kelyje vidurdienį <...> aš staiga išvydau, kaip mane ir keliavusius su manimi apšvietė šviesa iš dangaus, skaistesnė už saulę. Mes visi parpuolėme žemėn, ir aš išgirdau balsą <…>: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną!’ Aš paklausiau: ‘Kas Tu esi, Viešpatie?’ Jis atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. <…> Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu (Apaštalų darbų 26 skyriaus 9–16 eilutės).

Gabrielius Lukošius