Siekiant vienybės

Šiais laikais susiklostė bendrakrikščioniška tradicija metų pradžioje savaitę skirti maldai už krikščionių vienybę. 

Naujojo Testamento autoriai įvairiais žodžiais ragina tikinčiuosius puoselėti tarpusavio vienybę ir parodo tiek vienybės šaltinį, tiek visokių susiskaldymų bei susipriešinimų priežastis. 

Vienybės šaltinis – Kūrėjo įkvėpta meilė, kurią Jis mums apreiškė, paaukodamas savo Sūnų už mūsų nuodėmes. Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 5 skyriaus 5–8 eilutės).

Susiskaldymų ir priešpriešų tarp tikinčiųjų priežastimi Šventojo Rašto autoriai įvardija kūniškumą: Aš, broliai, negalėjau kalbėti jums kaip dvasiniams, bet kaip kūniškiems, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, ne tvirtu maistu, kurio jūs negalėjote priimti. Net ir dabar negalite, nes tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai, – argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai? Kol vienas sako: „Aš – Pauliaus“, kitas: „Aš – Apolo“, – argi nesate kūniški?(Apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 3 skyriaus 1–4 eilutės).  

Kūniškumas – natūrali nuo Kūrėjo nusisukusio žmogaus būsena. Todėl žmonės nepažįsta tikros vienybės ir patys savo jėgomis negali jos pasiekti. Įmanomi tik trumpalaikiai susijungimai, siekiant kokio nors savanaudiško tikslo – ar tai būtų kova su bendru priešu, ar apčiuopiamos naudos siekimas, ar savo vardo išaukštinimas.

Paskutinį gyvenimo žemėje vakarą Jėzus Kristus melsdamasis už savo pasekėjus labai aiškiai pasakė, kad tikroji vienybė tarp tikinčiųjų ateina iš Dievo. Ji yra suteikiama, kai iš tiesų jos norime ir nuoširdžiai prašome.  

Pašventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Kaip Tu mane siuntei į pasaulį, taip ir Aš juos pasiunčiau į pasaulį. Dėl jų Aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa. Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės, – kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei (Evangelijos pagal Joną 17 skyriaus 17–21 eilutės).