Širdyje

Žmogaus širdis – paslaptingas pasaulis. Šventasis Raštas širdimi vadina asmens emocinės, intelektinės ir moralinės veiklos centrą. Mums sunku suprasti, kas vyksta mūsų pačių širdyse, tuo labiau kito žmogaus širdy. Negalime įlįsti į kito širdį, apie kitus sprendžiame pagal jų išorę. Kas gali žinoti kito žmogaus mintis ir siekius?

Senajame Testamente skaitome pranašui Kūrėjo pasakytus žodžius: Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį (Pirmosios Samuelio knygos 16 skyriaus 7 eilutė). 

Kitam pranašui Kūrėjas kalbėjo: Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras! Aš, Viešpats, ištiriu širdį, išbandau inkstus ir atlyginu kiekvienam pagal jo kelius ir jo darbų vaisius (Jeremijo pranašystės 17 skyriaus 9–10 eilutės).

Išsamiausiai žmogaus širdies būklę atskleidžia Jėzus Kristus, aiškindamas savo pasekėjams, kas iš tiesų suteršia žmogų, nes jo amžininkai izraelitai labai rūpinosi ritualine švara: Argi nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama laukan? O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai. Šitie dalykai suteršia žmogų, o valgymas neplautomis rankomis žmogaus nesuteršia (Evangelijos pagal Matą 15 skyriaus 17–20 eilutės).

Tam, kad gyventume pagal Dievo įsakymus, mums neužtenka juos žinoti. Apaštalas Paulius tai atskleidė labai aiškiai: Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 7 skyriaus 18–19 eilutės). 

Žmogus nesugeba padaryti gera, kol širdis iš esmės neperkeista. Norėtume, kad pasikeistų mūsų elgesys ir savijauta. Bandome tai padaryti įvairiausiais būdais, ir atrodo, kad pasikeitimai įvyko. Tačiau, jei būsime nuoširdūs patys sau, pamatysime, jog iš esmės niekas nepasikeitė.

Ką daryti, jei tokia mūsų širdies būklė? Ar galime patys savo jėgomis pasikeisti?

Patys to padaryti negalime, bet Naujajame Testamente randame nuostabų Kūrėjo pažadą: Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, ir būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta (Laiško hebrajams 8 skyriaus 10 eilutė).