Skraistė

Rašydamas Korinto tikintiesiems apie savo tarnystę apaštalas Paulius kalbėjo labai drąsiai. Skaitančiuosius tai turėjo apstulbinti ir sukrėsti, nes jis rašė apie ypatingą Naujojo Testamento tarnystės šlovę, kuri savo didybe pranoko net šlovingiausius Senojo Testamento įvykius. Apaštalas rašė tais laikais, kai krikščionybė tik prasidėjo, o judaizmas buvo jau tūkstantmetė religinė tradicija. Pasižiūrėkime, kokiais žodžiais Paulius apibūdina Senojo ir Naujojo Testamento tarnystes, minėdamas Mozės susitikimus su Dievu ant Sinajaus kalno, kai Izraeliui per Mozę buvo perduotos akmeninės įstatymo plokštės su jose įrašytais Dešimčia įsakymų: Jeigu mirties tarnystė, išraižyta raidėmis akmenyse, buvo tokia šlovinga, kad Izraelio vaikai negalėjo pažvelgti Mozei į veidą dėl jo veido šlovės, kuri buvo praeinanti, tai kiek šlovingesnė bus Dvasios tarnystė? Jeigu pasmerkimo tarnystė šlovinga, tai daug daugiau šlovingesnė teisumo tarnystė. Tai, kas buvo šlovinga, visai nešlovinga, lyginant su visa pranokstančia šlove (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 3 skyriaus 7–10 eilutės).

Aiškindamas toliau apaštalas parodo, jog dėl tos priežasties, kad Mozės veido šlovė po kurio laiko išblėsdavo, jis užsidengdavo veidą skraiste (gaubtuvu), jog izraelitai nepamatytų to, kas praeina, pabaigos. Pasakęs tai, Paulius iš tolimos Mozės laikų praeities pereina prie esamojo laiko: Iki šios dienos tas pats gaubtuvas lieka nenuimtas skaitant Senąjį Testamentą, nes jis nuimamas Kristuje. Net iki šios dienos, kai skaitomas Mozė, gaubtuvas tebedengia jų širdis. Bet kai žmogus atsigręžia į Viešpatį, gaubtuvas nuimamas (ten pat, 14–16 eilutės).

Taigi Paulius sako, kad jo tautiečiai nemato Kristaus šlovės, nes jų protai tapo nepaslankūs (žr. ten pat). Jie įsikibę laikosi savo įsivaizdavimų apie Senąjį Testamentą ir nenori atsiverti tai dieviškai tikrovei, apie kurią pranašiškai kalbėjo Mozės tarnystė ir visi Senojo Testamento pranašai.

Skaitant apaštalo žodžius, korintiečiams tenka pripažinti, kad ir mes dėl tokio paties proto nepaslankumo esame linkę įsikibti į susikurtus įsivaizdavimus jau apie Naujojo Testamento tarnystę, o krikščionybę visų pirma tapatinti su išoriniais simboliais bei pamaldų forma, o ne su Dievo Dvasia, kurią Jis išlieja širdyse asmeniškai patikėjusiųjų Kristaus mirtimi už nuodėmes ir Jo prisikėlimu iš mirusiųjų.