Stulbinantis užtikrintumas

Romos miestas. Pirmojo amžiaus vidurys. Senyvas žmogus, įkalintas dėl savo pažiūrų ir skelbiamos žinios, iš kalėjimo rašo laišką jaunesniam savo bendraminčiui, kurį gąsdino kylantis amžininkų priešiškumas jo įtikėtai žiniai. 

Senyvo žmogaus vardas – Paulius. Mes jį vadiname šventuoju apaštalu Pauliumi. Jo laiškai yra Šventojo Rašto dalis.

Anuomet, kai Paulius buvo įkalintas (nes skelbė, kad nukryžiuotas Jėzus iš Nazareto prisikėlė iš mirusiųjų ir yra Kūrėjo paskirtas visų žmonių teisėjas), neatrodė, jog ką tik prasidėjusios krikščionybės nesugniuždys kylantys persekiojimai, bet ji įveiks Romos imperiją ir išplis visame pasaulyje.

Žiūrint į išorines aplinkybes atrodė, kad keistai prasidėjęs naujas religinis judėjimas tuojau bus užgesintas. Apaštalo Pauliaus bendražygis Timotiejus buvo prislėgtas nežinios ir baimės. Jo mokytoją įkalino už Evangelijos skelbimą, ir Timotiejui buvo nedrąsu, o gal net gėda liudyti Jėzaus prisikėlimą. Esant tokioms aplinkybėms jis gauna laišką iš kalėjime sėdinčio, mirties bausmės laukiančio savo draugo ir mokytojo. Apaštalas vadina Timotiejų sūnumi, primena jo atgailą bei tikėjimą ir drąsiną jį, ragindamas nesigėdyti nei Kristaus liudijimo, nei įkalinto mokytojo. 

Skaitydami Antrąjį apaštalo Pauliaus laišką Timotiejui turėtume nustebti ir būti apstulbinti tos vidinės šviesos, kurią matė apaštalas. Žinodamas, kad greitai jam bus įvykdyta mirties bausmė, jis rašo savo bendražygiui apie Kristaus pašaukimo didingumą ir drąsina jį iškęsti sunkumus ir kovoti gerą tikėjimo kovą.

Paulius aiškiai suvokė, kas jį pašaukė ir koks yra jo pašaukimas – skelbti amžinąją Dievo Evangeliją.

Stovėdamas ant amžinybės slenksčio ir drąsindamas savo tikėjimo brolį, apaštalas rašė: Dėl šios priežasties aš ir kenčiu, bet nesigėdiju, nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu įsitikinęs, kad Jis gali išlaikyti iki anos dienos tai, ką Jam patikėjau. <...>  Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų iš Dovydo palikuonių, kaip skelbiama mano Evangelijoje, dėl kurios aš kenčiu ir net esu surakintas lyg piktadarys. Bet Dievo žodis nesurakinamas! <...> Aš kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Nuo šiol manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man duos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie pamilo Jo pasirodymą (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško Timotiejui 1 skyriaus 12 eilutė, 2 skyriaus 8–9 eilutės ir 4 skyriaus 7–8 eilutės).

Bendrinti: