Tai buvo ypatingi žmonės, tautos pasididžiavimas. Jie labai stropiai puoselėjo viešą pamaldumą – laikė save tautos moralumo sargais. Kiti tautiečiai juos gerbė ir pripažino jų autoritetą. Jie ypač stropiai laikėsi religinių tradicijų ir buvo nepakantūs okupacinei valdžiai parsidavusiems bei amoraliai gyvenantiems tautiečiams.
Ir štai, tautoje pasirodė charizmatiškas dvasinis mokytojas. Gandas apie jį pasklido visoje šalyje. Jis, kaip ir kiti dvasinio gyvenimo mokytojai, vaikščiojo su grupele mokinių. Tačiau dažnai jo pasiklausyti susirinkdavo didelės minios. Žmonės ateidavo net iš kaimyninių šalių. Jis mokė žmones dvasinių tiesų ir išgydydavo daugelį ligonių. Pasveikdavo luošiai, aklieji, kurtieji ir sergantys įvairiomis kitomis ligomis.
Tautos moralumo sargus tas mokytojas ypač trikdė savo draugišku santykiu į tuos žmones, kuriuos jie laikė visuomenės atmatomis. Jo pasiklausyti rinkdavosi nesilaikantys tradicinio moralumo, bet ne todėl, kad mokytojas būtų skelbęs laisvę nuo moralės normų. Priešingai, jis kalbėjo apie tokį vidinį tyrumą, kuris visapusiškai pranoko tradicinės moralės sargų mokymą.
Tik jo kalboje nesigirdėjo nei lašelio niekinimo bei žeminimo, kurio buvo apstu anų mokytojų kalbose.
Labiausiai moralės sargus siutino tai, kad tas žmogus atvirai kalbėjo apie jų dviveidystę. Jie laikėsi griežtų išorinio gyvenimo taisyklių (valgė tik tam tikros rūšies maistą, rūpinosi apeigine švara, pasninkavo ir stropiai aukojo tradiciškai nustatytas aukas), bet buvo godūs pinigų ir stokojantys atjautos. Jie ypač dėmesingai laikėsi visokiausių religinio gyvenimo detalių, bet nesuvokė esminių dvasinio gyvenimo tiesų.
Mokytojas, kalbėdamas su jais, prilygino juos puošniems antkapiams. Iš išorės – viskas labai gražu, tačiau viduje – gendantis lavonas. Jie rūpinosi savo įvaizdžiu, bet ne tikruoju dievotumu. Jie valė taurės išorę, o ne vidų.
Tačiau kaip išvalyti taurės vidų?
Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, – malone jūs esate išgelbėti, – kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje. Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų (Apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams 2 skyriaus 4–9 eilutės).
Gabrielius Lukošius
