Vargu, ar šiame pasaulyje įmanoma sutikti visiškai teisingą teisėją. Esu tvirtai įsitikinęs – neįmanoma. Net patys nešališkiausi žmonės yra riboti. Jų sprendimus nulemia daugybė sąlygų. Visada yra galimybė ko nors nepastebėti ar ką neteisingai suprasti. Nė vieno žmogaus nėra tobulo.
Vis dėlto galime pasvarstyti, kaip teistų visiškai teisingas teisėjas. Turbūt akivaizdu, kad jis skriaudiko nepaleistų nenubausto ir vagiui priteistų atlyginti padarytą žalą. Vargu ar teisėją vadintume teisingu ir geru, jeigu jis mus skriaudusį žmogų paleistų iš teismo salės, neatsižvelgdamas į mums padarytą skriaudą. Teisingas ir geras teisėjas negali atleisti skolininko nuo skolos grąžinimo. Pabandykite įsivaizduoti, kaip vertintumėte teisėją, kuris teisiu pripažino žmogų, pasiskolinusį iš jūsų pinigų ir nesutinkantį jų grąžinti nei sutartu laiku, nei kada nors vėliau.
Tokio teisėjo nevadintumėte teisingu.
Kaip tada Dievas, būdamas teisingas ir geras Teisėjas, gali žmonėms atleisti jų nuodėmes? Žmogus smurtavo, vogė, prievartavo, žudė, bet po to atgailavo, ir Teisingasis Teisėjas ne tik jo nenubaudė, bet ir pripažino teisiu. Tai gal tada darykime visokį blogį? Vis tiek Dievas atleis. Juk Jis geras.
Kai Kūrėjas peržengia teisingumą, kaip Jis gali teisti? Jeigu visatoje nėra galutinio įvertinimo – paskutinio teismo, kuriame už kiekvieną nusikaltimą bus teisingai nubausta, o kiekvienas geras darbas atlygintas, tuomet nėra prasmės laikytis bendrabūvio taisyklių. Kas stipresnis, to ir teisybė.
Tuomet teisūs tironai bei cinikai – stipriajam viskas leistina, o nuskriaustieji, sumuštieji, išniekintieji – trąša stipriesiems.
Nei vilties, nei ateities, tik nesibaigianti savivalė. Jeigu nėra Teisingojo Teisėjo – viskas beprasmiška. Netenka prasmės įstatymų laikymasis ir rūpestis silpnaisiais.
O jeigu Jis yra, tai kaip įmanoma atleisti nusikaltusiems? Kas padengė įsiskolinusių skolas ir patenkino teisingumo reikalavimus? Kas išgėrė Teisingojo Teisėjo rūstybės taurę?
Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą <...> Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui (Apaštalo Petro Pirmojo laiško 3 skyriaus 18 eilutė ir 2 skyriaus 24 eilutė).
Gabrielius Lukošius
