Tėvas

Tikiuosi, kad beveik kiekvienam suaugusiam Lietuvos gyventojui teko girdėti Apaštališkąjį tikėjimo išpažinimą, prasidedantį sakiniu: „Tikiu Dievą Tėvą Visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją.“

Kodėl būtent tėvas? Gal tai per amžius susiklosčiusio šeimos gyvenimo atspindys? Daugelis tikriausiai pasakytų: Dievas Tėvas – tai vyrų dominavimo ženklas. Kai vyrai būdavo tautų, genčių bei šeimų galvos, aukščiausiasis dievas – vyras arba tėvas, o kai moterys turėjo aukščiausią padėtį gentyse bei šeimose, aukščiausioji dievybė buvo moteris. Jeigu krikščionys Kūrėją vadina Tėvu, kur lygios vyrų ir moterų teisės?

Galima būtų įvairiai argumentuoti ir daug ginčytis šiuo klausimu, tačiau Jėzus iš Nazareto, ypatingai kėlęs moterų savivertę, pabrėžtinai kalbėjo apie Kūrėją kaip Tėvą.

Jis mokė melstis, kreipiantis į Jį „mūsų Tėve“. Jėzus aiškino Jo klausiusiems, kad dangiškasis Tėvas yra geresnis už pačius geriausius tėvus žemėje. Jeigu mes, būdami blogi, sugebame pasirūpinti savo vaikais, tai tuo labiau Jis, būdamas tobulas.

Evangelijose užrašyti Jėzaus žodžiai apie dangiškąjį Tėvą pristato mums asmenį, pranokstantį drąsiausias svajones. Jis – tobulai mylintis, ypatingai gailestingas ir visiškai teisingas. Skirtingais palyginimais Jėzus parodo mums įvairius dangiškojo Tėvo bruožus, tačiau ypatingai išskiria Jo meilę bei gailestingumą. Tokio tėvo nesugalvosi, nes būdami blogi neturime nei tinkamo pavyzdžio, nei tyros vaizduotės. Mes linkę smaugti savo artimą, reikalaudami nedidelės skolos, ir savo Kūrėją įsivaizduojame vos ne kaip reiklų antstolį, o Jėzus mums kalba apie Dievą, atleidžiantį tokius įsiskolinimus, kokių niekada nesugebėtume grąžinti, priimantį sugrįžusį sūnų palaidūną ir keliantį puotą.

Tik pažįstantis Dievą galėjo taip Jį pristatyti.

Apaštalas Jonas tai užrašė labai paprastai ir aiškiai: Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė (Evangelijos pagal Joną 1 skyriaus 18 eilutė).

Tačiau kokiu būdu mes tampame Jo vaikais?

Patikėję Jėzumi Kristumi.

Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino. Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę (Evangelijos pagal Joną 1 skyriaus 10–13 eilutės).

Gabrielius Lukošius