Evangelijos pasakoja Jėzaus Kristaus gyvenimo, tarnystės, mirties ir prisikėlimo istoriją. Tarnaudamas Jis buvo apsuptas įvairiausių žmonių. Tai ir jo pasekėjai, minios, susirinkdavusios Jo pasiklausyti, ypatingai uoliai besilaikantys judaizmo tradicijų fariziejai, mokesčių rinkėjai, visokie nusidėjėliai. Tarp jų tarsi brangakmeniai suspindėdavo žmonės, išsiskyrę iš kitų savo dideliu tikėjimu. Jie tapo pavyzdžiais visoms ateinančioms tikinčiųjų kartoms.
Kas buvo tie žmonės?
Juos būtų galima apibūdinti viena fraze – visuomenės pakraščio žmonės. Tai kelios moterys – viena, ilgus metus sirgusi kraujoplūdžiu, kita – ne izraelietė, ieškojusi pagalbos demono kankinamai dukrai, dar kita – visiems jos miestelyje žinoma nusidėjėlė, taip pat paralyžiuotas vyras ir keturi jo draugai, aklas elgeta, romėnų karininkas, rūpinęsis savo sergančiu tarnu.
Kiekvienas iš tų žmonių buvo atviras Kūrėjo malonei – neužtarnautam Jo gerumui. Ta malonė įgalino juos pamatyti, kas toks yra Jėzus iš Nazareto, ir su giliu pasitikėjimu liestis prie Jo ar kreiptis į Jį. Kiekvienoje iš tų istorijų matome ne tik tų žmonių tikėjimą, bet ir nesuvaidintą nuolankumą.
Moteris, kuri šaukėsi Jėzaus pagalbos savo dukrai, nuolankiai pripažino, jog būdama kitatautė neturi jokių izraelietės privilegijų, bet tikisi nors trupinių nuo Dievo tautos stalo. Jėzaus žodžiai „nedera vaikų duonos mesti šunyčiams“ jos nepapiktino. Priešingai, tuose žodžiuose ji pamatė galimybę sulaukti pagalbos – „ir šunyčiams nukrenta trupiniai nuo stalo“.
Romėnų karininkas atsiuntė pas Jėzų savo draugus izraelitus prašyti pagalbos sergančiam tarnui, nes suvokė, kad pats, būdamas kitatautis, nėra vertas ateiti pas Izraelio Mesiją ir negali Jo priimti savo namuose, nes įstatymas draudė izraelitams užeiti pas kitatautį. Jis pripažino savo tikrąją padėtį ir nesinaudojo turima karine galia. Karininkas suprato, kad užtenka tik Jėzaus ištarto žodžio, ir tarnas pasveiks. Jėzų nustebino šio žmogaus tikėjimas. Tokio tikėjimo Viešpats nerado visame Izraelyje. Būnant okupacinės kariuomenės karininku ir okupacinės valdžios atstovu pripažinti savo nevertumą įmanoma tik paliestam malonės, kurią Dievas teikia nuolankiesiems.
Ir visi, paklusdami vieni kitiems, apsivilkite nuolankumu, nes „Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę“ (Apaštalo Petro Pirmojo laiško 5 skyriaus 5 eilutė).
_64x64_9de.jpg)
