Turtas

Išgirdę ar perskaitę žodį „turtas“ turbūt dažniausiai pagalvojame apie pinigus ir įvairias materialias gėrybes, nors šiuo žodžiu įvardijame ir kitas vertybes, tarkime gyvybę, savo gebėjimus, mylimus žmones, gimtinę, įsigytą išsilavinimą, laiką.

Ką laikome savo didžiausiu turtu? Tai, ką labiausiai branginame ir mylime, kas suteikia mums vertę bei saugumą. Kiekvienam siūlau pagalvoti ir atsakyti sau į klausimą, kas yra didžiausias tavo turtas. Ar jis genda lėtai ar greitai, ar galėsi jį pasiimti su savimi, kai paliksi šį pasaulį, ar teks su juo atsisveikinti? O gal jį prarasi net nespėjęs išeiti anapilin? Ko vertas mano ar tavo didžiausias turtas, jeigu jis neišvengiamai bus prarastas?

Kai ką nors ypač branginame ir mylime, sunkiai suprantamu būdu suaugame su savo brangenybe. Ji tampa mūsų tęsiniu. Kam nors į ją pasikėsinus, mums skauda, o ją praradus skauda nepakeliamai.

Ar galime turėti turtą, kurio niekada neprarasime? Turtą, kuris iš tiesų mums suteikia vertę, padėtį, saugumą ir kartu su mumis keliauja anapusybėn?

Nejaugi tai įmanoma? Ar iš viso verta apie tai kalbėti?

Kiekvienas pats tegul nusprendžiame, verta ar neverta, tačiau Šventasis Raštas liudija, kad žmogus gali turėti nežūstantį turtą. Kaip jį įsigyti?

Tikriausiai visų pirma reikėtų šauktis malonės, kad mūsų širdys atsivertų tiesai. Tenka prisipažinti, jog tokios pagalbos mums iš tiesų reikia, nes esame linkę tiesą, kuri mums atrodo nemaloni, užgniaužti neteisumu, t. y. ignoruoti, atmesti, paniekinti ar kreivai išsiaiškinti bei paaiškinti kitiems.

Jeigu sakome, kad neturime nuodėmės, – klaidiname patys save ir nėra mumyse tiesos (apaštalo Jono Pirmojo laiško 1 skyriaus 8 eilutė). 

Pagalvokime: negi įmanoma įsigyti amžiną turtą, tikint melu?

Tik atsivėrę tiesai, pažinsime Tą, kuris taps didžiausiu mūsų turtu.

O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės. Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų ir būčiau atrastas Jame, nebeturėdamas savo teisumo iš įstatymo, bet turėdamas teisumą per tikėjimą Kristumi, teisumą iš Dievo, paremtą tikėjimu, kad pažinčiau Jį, Jo prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose, suaugčiau su Jo mirtimi, kad pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių (apaštalo Pauliaus Laiško filipiečiams 3 skyriaus 8–11 eilutės).   

 Gabrielius Lukošius