Uždanga

Leiskimės į kelionę laiku. Pirmojo amžiaus pradžia. Stovime ant Alyvų kalno, nuo kurio atsiveria viso Jeruzalės miesto panorama. Tiesiai prieš mūsų akis – puošniai atnaujinta Aukščiausiojo Dievo Jahvės šventykla. Šventyklos kiemai ir pati šventykla kaip ant delno. Į vidinius kiemus bei šventyklą galėtume užeiti nebent tapę nematomi. Pamaldiems kitataučiams, ne izraelitams, leidžiama įeiti į pagonių kiemą – didelę aikštę šalia judėjams atskirtų kiemų. Tačiau į pačią šventyklą, jei nesi kunigas, neįeisi, net būdamas judėjas. Joje tarnavo tik Mozės brolio Aarono palikuonys – paveldintys jų protėviui Dievo suteiktą kunigystę.

Tai dar ne visi draudimai. Net kunigai, Aarono palikuonys, negalėjo įeiti į šventyklos dalį, buvusią už milžiniškos uždangos. Tik vieną dieną metuose ten kelioms minutėms įeidavo vyriausiasis kunigas, apsuptas smilkalų dūmų ir nešinas paaukotų gyvulių krauju. Daugiau niekas negalėjo užeiti į juntamos Dievo šlovės buvimo vietą. Kunigai kasdienes apeigas atlikdavo šiapus uždangos. Jų net jėga nebūtum įvaręs į šventų švenčiausiąją. Jahvė tai uždraudė, ir kiekvienas, peržengęs Jo nubrėžtą ribą, turėjo mirti.

Kodėl? Negi mylintis Dievas brėžia tokias baisias ribas?

Taip.

Kūrėjas visada kalbėjo tiesą meilėje. Jis labai atsargiai, saugodamas mus, kad neišprotėtume, rodė tikrąją mūsų padėtį. Turime suprasti, kokia ji baisi ir beviltiška, kad nuoširdžiai atsivertume Jo teikiamai pagalbai. Joks žmogus negalėjo ateiti Kūrėjo akivaizdon ir tuo labiau joje pasilikti. Net tas, kuris gimė Jo išsirinktoje tautoje, kunigų giminėje.

Šventyklos uždanga – vaizdinė priemonė. Nematomoje tikrovėje tarp žmonijos ir jos Kūrėjo buvo neperžengiama riba.

O dabar paėjėkime laiku kelis metus mūsų dienų link. Minia žmonių Jeruzalės gatvėmis lydi tris į mirties vietą vedamus nusikaltėlius. Juos atvedė už miesto ir nukryžiavo. Du buvo nusikaltę plėšikavimu, vienas apkaltintas piktžodžiavimu. Jo vardas – Jėzus iš Nazareto. Aukščiausiasis Izraelio tautos teismas ir pats vyriausiasis kunigas pasmerkė jį myriop.

Žiūrėkite!

Tą valandą, kai jis mirė, šventykos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios.

Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų, ir davė mums sutaikinimo žodį. <...> Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 19–20 eilutės).