Vardas

Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Išgarsinkime savo vardą… (Pradžios knygos 11 skyriaus 3 eilutė).

Šie žodžiai buvo pasakyti gilioje senovėje, kai, pasak Šventojo Rašto, žmonės dar kalbėjo viena kalba, tačiau galima pagalvoti, kad juos sako šiandienos dangoraižių statytojai. Troškimas išgarsinti savo vardą lydi žmoniją per visas jos istorijos dienas. Kaip jį turėtume vertinti? Ar toks troškimas yra geras, ar blogas?

Visuomet buvo valdovų, kurie siekė įamžinti savo vardą aukštais pastatais. Tai daryti ypač stengėsi diktatoriai. Tačiau ne vien jie. Dvidešimtame amžiuje vyko lenktynės, kurioje valstybėje bus pastatytas aukščiausias dangoraižis. Aukščiausias pastatas reiškia didžiausią ekonominę galią, aiškiai parodo pranašumą. Tačiau dieviška išmintis mus moko, kad siekti savo garbės nėra garbė, ir stengtis išgarsinti savo vardą – tuščias bei pražūtingas užsiėmimas. Tai žmonėms visiškai netinkamas tikslas.

Anais tolimais laikais, kai buvo pasakyti pacituotieji žodžiai, teisingas ir gailestingas Kūrėjas sumaišė žmonių kalbas, kad jie nebegalėtų susišnekėti ir pasiekti savo užsibrėžto tikslo. Jis sukūrė žmones dieviškai šlovei, o ne pačių susikurtam šlovės pakaitalui. Šventasis Raštas atskleidžia, kad kelias į tikrąją šlovę veda per lemtingos netekties – savo nuopuolio – pripažinimą, o ne per savęs aukštinimą.

Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame dominuoja kitoks požiūris. Siekis išaukštinti save rodomas kaip dorybė. Tačiau tokia šlovė galiausiai baigiasi gėda ir neviltimi. Mat kiekvienas kūnas – tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra, bet Viešpaties žodis išlieka per amžius (Apaštalo Petro Pirmojo laiško 1 skyriaus 24 ir 25 eilutės). Neišvengiamai kiekvienam anksčiau ar vėliau tenka stotis Kūrėjo, kuris žmonėms parodė visiškai kitokį gyvenimo kelią, akivaizdon.

Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (Apaštalo Pauliaus Laiško filipiečiams 2 skyriaus 5–11 eilutės).