.jpg)
Beveik kiekvienas rytas prasideda regint savo atvaizdą veidrodyje. Vėliau – šeimos narių, kaimynų, praeivių ir bendradarbių veidai. Vaikų, jaunų bei pagyvenusių žmonių, berniukų ir mergaičių, vyrų ir moterų... Kiekvienas – nepakartojamas. Kiekviename atsispindi jausmai ir mintys, troškimai ir pasirinkimai.
Apie ką jie kalba? Kokią žinią perduoda? Ar visa ši įvairovė tik nesąmoninga ir nereikšminga dėlionė? Ar mūsų mylimieji tik beprasmybės atspindžiai? Pasižiūri į savo bei kitų žmonių veidus ir už jų matai atsitiktinumų seką, neįžvelgiamai besitęsiančią į praeitį. Ar iš tiesų taip? Ar prasmė – tik vaizduotės sukurtas šydas, kuris dengia beprasmybės bedugnę? Ir iš viso, kodėl beprasmybė turėtų save įprasminti? Kodėl man turėtų rūpėti veidų prasmingumas? Kodėl, žiūrėdamas į žmonių veidus, ieškau išganingos žinios ir nenusiraminu pats sau pasakęs, kad visi esame be jokios prasmės?
Veidai kalba apie mūsų kilmę. Juose atrasime tėvų ir protėvių bruožų. Negi esame tik nuolatinės beprasmybės vaikai? Negi gebėjimas pajusti veidų grožį ženklina tik išlikimo instinktus?
Netikiu veidų beprasmybe. Mane įkvepia kitokia žinia. Ji pasiekia mus iš gilios praeities. Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!“ Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis (Pradžios knyga 1 skyrius, 26–27 eilutės). Ši žinia leidžia įžvelgti Kūrėjo atspindį kiekviename veide, tiek matant savo atspindį veidrodyje, tiek žiūrint į mylimus artimuosius, į nepažįstamus praeivius ar net į tuos, kuriuos laikome priešais.
Tačiau ši žinia ne tik teikia prasmę veidams, bet ir gąsdina. Veido atspindys, kurį turėčiau įžvelgti savo bei kitų veiduose, labai išblukęs. Kodėl Kūrėjo atvaizdas taip subjaurotas puikybės, godumo, neapykantos, žiaurumo, geidulio, skausmo? Gal patikėjome melu, kad taip iškrypome? Gal mintis, jog patys galime būti kaip dievai ir atsistoti Kūrėjo vietoje, nuo pat pradžių buvo pražūtinga? Kas gali mus išvaduoti nuo šio melo, kuris per tūkstantmečius tapo mūsų tapatybės dalimi?
Gabrielius Lukošius
