Šventajame Rašte skaitome pasakojimą apie ant Sinajaus kalno vykusį Kūrėjo apsireiškimą Izraelio tautai. Viešpaties pranašas Mozė išvedė Izraelio vaikus iš Egipto vergijos ir atvedė prie kalno, kur izraelitai susitiko su savo protėvių Dievu. Visas Sinajaus kalnas buvo apgaubtas dūmų, nes Viešpats nužengė ugnyje ant jo. Dūmai kilo tarsi iš krosnies, visas kalnas smarkiai drebėjo. Trimito garsas vis stiprėjo. Mozė kalbėjo, o Dievas jam atsakinėjo balsu (Išėjimo knygos 19 skyriaus 18–19 eilutės). Tauta girdėjo Kūrėjo balsą ir buvo apimta baimės. Izraelitai sakė Mozei: Tu kalbėk su mumis! Mes klausysime. Tačiau tenekalba su mumis Dievas, kad nemirtume! (ten pat, 20 skyriaus 19 eilutė). Mozė lipdavo į kalną kalbėtis su Dievu, o po to nusileisdavo nuo kalno perduoti žmonėms Viešpaties nurodymų. Po pašnekesio su Dievu Mozei žengiant nuo Sinajaus kalno, jo veidas spindėjo.
Dabar sunku įsivaizduoti, kaip tai atrodė, nors šių dienų filmuose matome įvairiausių šviesos efektų. Visgi tai paliko labai gilų įspūdį Izraelio vaikams, nes Mozės veido spindesys buvo ne šiaip šviesos efektas, bet dangiškos šlovės atšvaitas.
Tačiau jau Naujojo Testamento laikais apaštalas Paulius rašė, jog ta šlovė, kuria spindėjo Mozės veidas, buvo laikina. Perdavęs izraelitams Viešpaties nurodymus, Mozė užsidėdavo gaubtuvą, kol vėl eidavo kalbėti su Viešpačiu, kad žmonės nematytų, kaip tas spindesys išblėsta. Rašydamas apie tos šlovės laikinumą apaštalas labai drąsiai kalba apie nepalyginamai didesnę nesibaigiančią šlovę, Kūrėjo apreikštą per Jėzų Kristų tikintiems Jį.
...jeigu Evangelija yra paslėpta, tai ji paslėpta žūstantiems, kuriems šio amžiaus dievas apakino protus; netikintiems, kad jiems nesušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovės Evangelijos šviesa. Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o mes – jūsų tarnai dėl Jėzaus. Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide. Bet šitą turtą mes laikome moliniuose induose, kad būtų aišku, jog visa viršijanti jėgos apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 4 skyriaus 3–7 eilutės).
_64x64_9de.jpg)
