Vienybės kaina

Senovinė psalmė skamba kaip amžino gyvenimo vizija: Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena! Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą ant jo drabužių apykaklės. Tai lyg Hermono rasa, krintanti ant Siono kalnų! Tenai palaiminimą ir gyvenimą amžiną Viešpats teikia! (133 psalmė)

Mums poetiniai šios psalmės vaizdiniai gali būti sunkiai suprantami. Kas toks yra Aaronas ir koks aliejus varva per jo barzdą, arba kuo įstabi yra Hermono rasa? Tačiau pagrindinę psalmės mintį galime suprasti ir neatsakę į šiuos klausimus. Aišku, jog psalmės autorius yra įsitikinęs, kad vienybė tarp brolių tiesiogiai susijusi su Kūrėjo palaiminimu bei amžinuoju gyvenimu. Kitais žodžiais sakant, tikra tarpusavio santarvė būtina nesibaigiančio laimingo gyvenimo sąlyga.

Atsisukdami į istorinę žmonijos patirtį galime įsitikinti, jog tokios santarvės tarp genčių bei tautų niekada nebuvo. Nuo Kaino ir Abelio laikų brolis žudė brolį. Vis dėlto psalmės autorius kažkokiu stebuklingu būdu suvokė, kad tikra vienybė yra neišmatuojamai didelis turtas. Jos verta trokšti ir ieškoti. Tačiau kur ją surasti ir kaip pasiekti?

Kitose tų praeities laikų psalmėse girdime baisų žmonių tarpusavio santykių įvardinimą: Nėra darančio gera, nėra nė vieno (53 psalmės 3 eilutė). Jų lūpose nėra teisybės, jų širdyje – nedorybė, jų gerklė – atviras kapas, jie pataikauja savo liežuviais (5 psalmės 9 eilutė). 

Ar įmanoma broliams pasiekti vienybę ir joje gyventi? Ar yra kokia nors viltis pasiekti palaimintą amžinąjį gyvenimą? Į šiuos kiek kitais žodžiais užduotus klausimus nuskambėjo toks Jėzaus Kristaus atsakymas: Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui (Evangelijos pagal Luką 18 skyriaus 17 eilutė).

Jėzus Kristus, mirdamas ant kryžiaus už žmonių nuodėmes, ne tik su Dievu sutaikė tuos, kurie Juo patikėjo. Kristaus mirtis bei prisikėlimas atneša tikrą santarvę tarp brolių.

Nes mūsų sutaikinimas yra Jis, iš abejų padaręs viena ir sugriovęs mus skyrusią sieną, savo kūnu panaikinęs priešybę – įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais, – kad iš dviejų sutvertų savyje naują žmogų ir atneštų taiką. Jis viename kūne abejus sutaikino su Dievu per kryžių, kuriuo ir sugriovė priešiškumą (Apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams 2 skyriaus 14–16 eilutės).

Bendrinti: