Savaitę iki Velykų krikščionys vadina Didžiąja savaite. Tai laikas, kai tikintieji daugiau dėmesio skiria paskutiniųjų Jėzaus Kristaus gyvenimo žemėje dienų ir Jo kančios bei mirties apmąstymui.
Artėjant metui, kai Jėzus turėjo būti paimtas aukštyn, Jis ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę (Evangelijos pagal Luką 9 skyriaus 51 eilutė).
Jėzus pasišaukė dvylika ir tarė: „Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas per pranašus parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks Jį ir nužudys, bet trečią dieną Jis prisikels.“ Tačiau jie nieko nesuprato; tų žodžių prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma (ten pat, 18 skyriaus 31–34 eilutės).
Jėzaus pasekėjai nesuprato Jo žodžių, kai Jis kalbėjo apie būsimąją savo kančią ir mirtį, bet Jis pats aiškiai suvokė, kur eina.
Kodėl Jėzus Kristus, žinodamas, kas Jo laukia, ryžtingai ėjo į savo kančios bei mirties vietą? Kokias mintis mumyse pažadina toks Jo ryžtas? Ar mes pagalvojame apie tai, kad Jėzus ryžtingai ėjo gelbėti mūsų nuo amžinos pražūties? Žinoma, ne tik mūsų, bet kiekvieno, kuris Juo patikės: <…> mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio (Apaštalo Jono Pirmojo laiško 2 skyriaus 1–2 eilutės).
Tačiau mąstant apie Viešpaties ryžtą mums derėtų pamatyti ir Jo santykį į mus. Jo ryžtas neturėtų likti tiesioginio santykio su mumis neturintis stebėjimo objektas.
Mes labai miglotai suvokiame amžinosios pražūties grėsmę, o dažnai apie ją išgirdę vadiname tai religiniais praeities prietarais.
Amžiną nuo Dievo atskirtų žmonių pražūtį Jėzus matė labai aiškiai. Jis žinojo, kad nė vienas žmogus savo jėgomis neįstengia gyventi neperžengdamas Kūrėjo nubrėžtų ribų, ir nė vienas negalės savo nuopelnais pasiteisinti Dievo teisme. Didelė kaina už sielos išpirkimą – tiek niekad neturėsi, kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo (Psalmių knygos 49 skyriaus 8–9 eilutės).
Viešpats ryžtingai ėjo į Jeruzalę, nes būdamas be nuodėmės vienintelis galėjo sumokėti kainą už sielų išpirkimą.
_64x64_9de.jpg)
