Vynmaišiai

Jėzus iš Nazareto su savo pasekėjais sėdėjo prie stalo romėnų kolaboranto Mato namuose ir puotavo su daugeliu muitininkų (mokesčių rinkėjų izraelitų, parsidavusių okupacinei Romos valdžiai ir rinkusių mokesčius iš savo tautiečių).

Religinių bei moralinių vertybių puoselėtojai priekaištavo jo pasekėjams, kad jų mokytojas sėdi prie vieno stalo ir valgo su žmonėmis, paniekinusiais Izraelio tautos vertybes.

Uolūs dvasinio atsinaujinimo dalyviai Jėzaus klausė, kodėl jo mokiniai valgo ir geria, kai kiti tautos atgimimo trokštantys izraelitai pasninkauja.

Jėzus nepasipiktino klausiančiaisiais ir atsakė tiek vieniems, tiek kitiems.

Savo atsakymus jis apibendrino palygindamas dvasinę tikrovę su jų kasdiene buitimi: Niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko (Evangelijos pagal Matą 9 skyriaus 17 eilutė).

Į odinius maišus pilamas vynas mums yra nepažįstama tikrovė. Tačiau klaususieji Jėzaus atsakymo žinojo, kad naujų vynmaišių oda minkšta, elastinga, pasiduodanti plečiančiai jėgai, jaunam vynui fermentuojantis. O seni vynmaišiai – sukietėję, juos jaunas vynas suplėšys.

Ką Jėzus turėjo omeny, tokiu palyginimu atsakydamas klaususiems? Jie norėjo dvasinio tautos atgimimo, troško, kad Izraelio Dievas išlaisvintų juos iš Romos okupacijos. Vieni manė, jog tam reikia stropiai laikytis griežtų religinių bei moralinių normų, kiti – kad uolus pasninkavimas prišauks atnaujinantį Dievo veikimą.

Tačiau Jėzus savo palyginimu jiems pasakė, kad permainos turi būti nepalyginamai gilesnės, nei jie įsivaizduoja. Ir tos permainos jau prasidėjo, nors jie to nei matė, nei suprato (Jėzus – žmogus ir Dievas – jau buvo tarp jų).

Laisvę nešanti Dievo galybė tik tada galės būti apreikšta, kai patys žmonės bus iš esmės pasikeitę. Ko reikia, kad tokios permainos įvyktų? Atsakymas peržengia mūsų gebėjimų ribas – reikia visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis Dievą mylinčio žmogaus, kuris prisiimtų nusidėjusiųjų kaltes ir jiems atiduotų savo teisumą. Reikia tokio žmogaus mirties, kuri sunaikina mirtį, ir jo prisikėlimo, kuris patikėjusius prikeltų naujam gyvenimui.

Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 21 eilutė).

Gabrielius Lukošius