Ženklas iš dangaus

Kai Jėzus iš Nazareto vaikščiojo Izraelio žemėje ir skelbė Dievo Karalystės Evangeliją, Jo pasiklausyti susirinkdavo didelės minios žmonių. Jį akylai stebėjo religingiausi to meto žmonės – fariziejai bei Šventojo Rašto mokytojai ir žinovai. Jie labai uoliai stengėsi laikytis įvairiausių apeiginių tradicijų. Tarp žmonių sklido gandas, kad Jėzus iš Nazareto yra didis Dievo pranašas, o gal net pats Dievo Siųstasis, senovės pranašų skelbtasis Izraelio karalius – Kristus. Tačiau stebėdami Jėzų religingieji žmonės taip nemanė. Jėzus neatitiko jų susikurtų lūkesčių. Pagal jų turėtus įsivaizdavimus – Kristus Dievo pateptasis Karalius – turėjo ateiti ne iš Nazareto ir ne iš vargingos šeimos, kitaip atrodyti bei kitaip elgtis. Evangelijose skaitome, kad įtampa tarp Jėzaus ir fariziejų bei Rašto žinovų nuolatos augo. Iš pradžių tie religingi žmonės Jėzų įtariai stebėjo, bet einant laikui vis labiau įsitikino, kad Jis nėra Kristus, ir vis aršiau Jam prieštaravo, ieškodami įvairiausių būdų Jį kuo nors apkaltinti ir net nužudyti.

Evangelijoje pagal Matą skaitome apie įvykį, kuris greičiausiai nutiko ne vieną kartą. Atėjo fariziejų ir sadukiejų ir mėgindami prašė Jį parodyti jiems ženklą iš dangaus (Evangelijos pagal Matą 16 skyriaus 1 eilutė). Jėzus jiems atsakė rodydamas jų nenuoseklumą, nes vienose gyvenimo srityse jie yra labai įžvalgūs – mato ryšį tarp skirtingų gamtos reiškinių ir prognozuoja rytdienos orus, bet kitose sferose jokio įžvalgumo – jie visiškai nepažįsta laiko, kuriame gyvena. Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, tačiau jai nebus duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas (ten pat, 4 eilutė).

Žmonės, reikalavę ženklo, tikriausiai tikėjosi kažko panašaus į ugnį, nužengusią iš dangaus, ar pasirodžiusį angelą. Tačiau pats didžiausias ženklas iš dangaus yra Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus ir Jo prisikėlimas. Būtent šis ženklas liudija visiems žmonėms, kad Jėzus iš Nazareto yra visos žmonijos Gelbėtojas, Karalius ir Teisėjas.

Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų ir dabar įsako visur visiems žmonėms atgailauti, nes Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per žmogų, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas Jį iš numirusių (Apaštalų darbų 17 skyriaus 30–31 eilutės).