.jpg)
Tai vyko praėjus kelioms savaitėms po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo.
Galilėjos ežeras. Jau brėško. Valtyje – septyni vyrai, patyrę žvejai, per visą naktį nesugavę nė vienos žuvies. Ir staiga į juos nuo kranto kreipiasi kažkoks žmogus: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?” Dabar sunku susigaudyti, kokie anuomet buvo bendravimo papročiai. Greičiausiai toks kreipinys vyrams valtyje nepasirodė ypatingas ar keistas, tad jie atsakė, kad tikrai neturi ko valgyti. Tuomet krante stovintysis pasiūlė užmesti tinklą į dešinę nuo valties. Kodėl jie paklausė šio pasiūlymo, sunku paaiškinti. Juk žvejai dar nebuvo pažinę stovinčiojo krante ir nežinojo, jog tai jų Mokytojas, prisikėlęs iš mirusiųjų Jėzus. Tik tuomet, kai jie pajuto užmestą tinklą esant pilną žuvų, vienas iš žvejų, vardu Jonas, staiga suprato ir pasakė savo bendrui Petrui: Tai – Viešpats!
Visa situacija priminė panašų praeities įvykį, kai Jono ir Petro mokinystės kelio pradžioje Jėzus iš Nazareto, sėdėdamas Petro valtyje, mokė ant ežero kranto susirinkusią minią. Anuomet taip pat ką tik buvo praėjusi nevaisingos žvejybos naktis, o baigęs mokyti minią, Jėzus liepė Petrui irtis į gilumą ir užmesti tinklus valksmui. Matydamas pagautų žuvų gausą Petras suvokė, kad jo valtyje sėdi ne dar vienas Izraelio mokytojas, bet pats Viešpats.
Galima nujausti, kad kiekvieną kartą, kai Jėzus po prisikėlimo pasirodydavo mokiniams, jie atpažindavo Jį širdimi, o ne kūno akimis. Tai kažkaip susiję su mokinių tikėjimu, nes atrodo, jog nepažadinęs jų tikėjimo Jėzus negalėjo būti jų pažintas. Apsireiškimo metu Kristus duodavo užuominą, kuri ką nors primindavo mokiniams, ir jie staiga suprasdavo, kad mato Jėzų.
O gal Jis tiesiog mokė savo pasekėjus, jog svarbiausia matyti ne kūno akimis, bet širdimi, ir ruošė juos jau prasidėjusiam Naujojo Testamento laikui, kai matoma tik širdies akimis? Tai toks laikas, kai išoriniai požymiai nebėra tikrieji Kristaus atpažinimo ženklai.
Todėl nuo šiol mes nė vieno nebepažįstame pagal kūną. Jei mes ir pažinome Kristų pagal kūną, tai dabar taip Jo nebepažįstame (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 16 eilutė).
Gabrielius Lukošius
