Noriu paklausti jūsų dėl apaštalinės sukcesijos. Koks jūsų požiūris į tai? Ar ji reikalinga Eucharistijai? Ir kada ji atsirado? Kur galima rasti informacijos apie šį reiškinį evangeliškoj literatūroj?
Didžioji dalis evangelikų atmeta apaštališkos sukcesijos doktriną, išskyrus anglikonus, kai kuriuos liuteronus, arba traktuoja ją kitaip negu Romos katalikai. Evangelikai sutinka, jog apaštalai, pavyzdžiui, Paulius, rūpinosi Evangelijos mokymo perdavimu ateinančioms kartoms (2 Tim 2, 2). Ankstyvosios bažnyčios tėvai susidurdavo su Evangelijos iškraipymais ir klaidingomis tikėjimo interpretacijomis, svetimomis pirmiesiems apaštalams. Būtent tuomet, pavyzdžiui, Irinėjus savo veikale Prieš erezijas, pabrėždavo, kad krikščionys privalo laikytis apaštališkos mokymo tradicijos, o ne požiūrių, kuriuos skelbė gnostikai. Visgi sveiko evangelinio mokymo gynimas ir perdavimas iš kartos į kartą yra vienas dalykas, o apaštališko autoriteto teigimas kiekvienai naujai kartai sukcesijos pagrindu - kitas. Dauguma evangelikų tiki, jog Jėzus Kristus yra vienintelė visuotinės Bažnyčios galva ir Jis pats kiekvienoje kartoje pašaukia ganytojus ir mokytojus, kurie turi ugdyti tikinčiuosius, perteikdami sveiką ir neiškraipytą Jėzaus ir Jo apaštalų mokymą. Rodos, ir katalikai pripažįsta, jog be pašaukimo tikintysis netinkamas pastoracinei veiklai.
Pabaigai reikėtų pasakyti, jog ypač ekleziologijoje - ne tik apaštališkos sukcesijos klausimu - evangelikų ir katalikų požiūriai skiriasi. Neneigiant šių skirtumų, mano galva, skirtingų konfesijų krikščionims derėtų pakančiai akcentuoti tuos teologinius klausimus, kurie mus jungia, o ne skiria.
Pastorius Giedrius Saulytis
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
168 | 2009 06 19 I Apaštalinė sukcesija
