Norėjau paklausti, koks Bendrijos "Tikėjimo žodis" požiūris į egzorcizmą bei žmones, praktikuojančius demonų išvarinėjimą. Ar tikintysis gali būti apsėstas ar būti veikiamas piktųjų dvasių? Jei taip, kaip jam išsivaduoti iš tos įtakos?
Šia tema girdime daug prieštaringų nuomonių. Tačiau ne vienas (protingas, ne koks keistuolis ar sutrikusios psichikos) žmogus liudija, jog buvo išlaisvintas iš demonų įtakos, kai už jį meldėsi kiti tikintieji (o demonų įtaka buvo susijusi su tuo, jog žmonės anksčiau praktikavo juodąją magiją, įvairius burtus, satanizmą, vaiduoklių paieškas ir t.t.). Jei tai turi įtakos, ar tai reiškia, jog žmonės turi saugotis ir vengti minėtų ir panašių reiškinių?
Dėkoju už jūsų atsakymą ir galimybę paklausti.
Jūsų pateiktas klausimas yra labai platus ir, norint išsamiai į jį atsakyti, neužtektų net vienos knygos. Todėl apsiribosiu tik keliais štrichais.
Egzorcizmas, arba kitaip - demonų išvarymas, yra Naujajame Testamente aprašyta praktika. Demonus išvarinėjo pats Viešpats Jėzus ir Jo mokiniai, o vėliau, jau Apaštalų darbuose, randame aprašyta, kaip apaštalas Paulius iš Filipų mieste gyvenusios moters išvaro spėjimo dvasią.
Morkaus Evangelijos pabaigoje skaitome, jog demonų išvarymas bus vienas iš įtikėjusiuosius lydinčių ženklų. Todėl "Tikėjimo žodžio" bendrija žmonių išlaisvinimą iš piktųjų dvasių mato kaip krikščioniško tarnavimo dalį.
Kaip praktikuojant daugelį kitų Šventojo Rašto tiesų pasitaiko nemažai kraštutinumų, taip jų pasitaiko ir praktikuojant egzorcizmą. Todėl vienareikšmės nuomonės apie visus demonų išvarinėjimą praktikuojančiuosius nėra.
Nors tarp šiuolaikinių krikščionių (ypač iš civilizuotų kraštų) yra nemažai tų, kurie mano, jog demonų išvarinėjimas - tai pirmųjų amžių pasaulėžiūros dalis, tačiau mes taip nemanome. Man pačiam ir daugeliui mano pažįstamų teko tiesiogiai susidurti su demoniškais pasireiškimais ir būti realių Šventosios Dvasios veiksmų, išlaisvinant žmones iš demoniškos įtakos, liudininkais.
Ar tikintysis gali būti apsėstas ar veikiamas piktųjų dvasių? Priklausomai nuo to, ką vadinsime apsėdimu. Jeigu apsėdimu vadinsime tuos atvejus, kai piktoji dvasia visiškai pavergia žmogų, ir jis nebėra nei savo valios, nei proto šeimininkas, tuomet tam, jog tikintis žmogus atsidurtų tokioje padėtyje, jis turėtų sąmoningai ir tikslingai atsiverti piktajai dvasiai, o tai prieštarautų jo tikėjimui.
Tačiau jei kalbėsime apie piktųjų dvasių įtaką, manau, jog ją krikščionis gali patirti gana stipriai. Ypač, jeigu po įtikėjimo jis ir toliau vadovaujasi praeityje piktųjų dvasių įdiegtomis idėjomis ir nesistengia keisti susiformavusios pasaulėžiūros.
Nuo tokios įtakos išlaisvina Dievo artumas, kurį randame krikščioniškose bendruomenėse, patiriame nuoširdžiai melsdamiesi ir skaitydami Šventąjį Raštą. Atskirais atvejais gali būtu reikalingos specialiai tam skirtos tikinčiųjų maldos. Būtina užsiimti tuo, ką apaštalas Paulius vadina proto atnaujinimu - gilintis į Šventąjį Raštą ir, permąstant jame užrašytas tiesas, padedant Šventajai Dvasiai, keisti savo pažiūras.
Jūsų paminėti dalykai (juodoji ir visokia kitokia magija, burtai, satanizmas, vaiduoklių paieškos ir t.t.) tikrai atveria žmogaus sielą piktosioms dvasioms ir yra pavojingi. Tokios nuomonės laikausi visų pirma remdamasis savo asmenine patirtimi. Iki įtikėjimo aktyviai domėjausi išvardintais dalykais ir įtikėjęs buvau Kristaus išlaisvintas nuo piktųjų dvasių. Panašiais būdais piktųjų dvasių įtakai buvo atsivėrę nemažai mano pažįstamų. Žinau ne vieną atvejį, kai po atrodytų „nekaltų" spiritistinių žaidimų, žmonių gyvenime įvykdavo tam tikras lūžis ir prasidėdavo aiškiai pastebima moralinė asmenybės degradacija, jau nekalbant apie rimtesnes okultines praktikas, kurios atveria žmogaus sielą įvairiapusei deformacijai.
Pastorius Gabrielius Lukošius
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
2008 05 28 I Egzorcizmas
