284 | 2010 09 21 | M. Howardo veikla

Nesenai man į rankas pakliuvo misionieriaus Maiklo Howardo knyga „Iškreipta Evangelija", kur daug puslapių paskirta „Tikėjimo žodžio" bažnyčios kritikai.

Primesti kaltinimai tokie absurdiški, kad net nežinau, ką galvoti apie šio žmogaus tarnavimą Lietuvoje. Tačiau man rūpi, nes mano giminės ir kai kurie mūsų bažnyčios nariai perėjo ten.

Kaip jūs vertinate Maiklo Howardo tarnavimą ir, pavyzdžiui, kad ir tokį pasisakymą: „Antikristo sistema jau veikia. Viskas, ko reikia Antikristui prieš jam atskleidžiant save, - tai pasaulinės Bažnyčios palaikymo. Įvairiausių denominacijų ir tikėjimų - sekmininkų, charizmatų, „Tikėjimo žodžio", Romos katalikų, musulmonų bei Naujojo Amžiaus - pasekėjai faktiškai jau „sukirto" rankomis. Jie ir taps - sąmoningai ar nesąmoningai - dvasine Antikristo parama.

Laima, 44 m., Vilnius

 

Gerbiama Laima,

Nuo Maiklo Howardo ir jo pasekėjų mūsų Bendrija ir kitos evangelinės bendruomenės atsiribojo, vos tik paaiškėjus jų destruktyvios veiklos pobūdžiui ir užmačioms Lietuvoje.
M. Howardo veiklos principas labai paprastas - skelbti taip vadinamą „aukštesnį" dvasingumą, niekinti ir šmeižti kitas su juo „nekolaboruojančias" krikščioniškas bendruomenes, perviliojant pas save  svyruojančias, dažnai savo dalia bendruomenėse ir gyvenime nepatenkintas sielas.

Jūsų pastebėjimas apie M. Howardo kaltinimų (tiksliau tai reiktų vadinti tiesiog šmeižtu arba melu) absurdiškumą parodo, jog šis žmogus nesiskaito su priemonėmis ir pats propaguoja  antikrikščionišką dvasią, kuria kaltina kitus. Jūsų paminėtos knygos „Iškreipta Evangelija" pavadinimas, manau, puikiai atspindi paties M. Howardo „evangeliją", nes, kaip liaudyje sakoma, „Kuo pats kvepia, tuo ir kitą tepa".

Kaip padėti tiems, kurie pakliuvo „ten"? Kaip žinia, ieškantys „aukštesnio" dvasingumo po kurio laiko nusivilia tuo, ką „surado", todėl tikėtina, jog vienoje vietoje ilgai jie neužsibus ir „ieškos", migruos toliau. Problema ta, kad dvasingumo paradigma (modelis) nesikeičia, ir tokių žmonių dvasinis gyvenimas sukasi ratu. Dažniausiai tokie žmonės nenori pripažinti, kad kažkas yra ne taip su jų krikščionybe ir dvasingumo samprata, - kalti arba nesusipratę dažniausiai lieka kiti. Todėl norint kažką pakeisti reikia daug kantrybės ir gero asmeninio gyvenimo pavyzdžio. Be abejo, esant progai, tiesą reikia sakyti, tačiau vengiant nevaisingų ginčų, nes „Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus, romiai aiškinti prieštaraujantiems, - rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą ir atsipeikėtų nuo pinklių velnio, kuris pavergęs juos savo valiai" (2 Tim 2, 23-26).

Pastorius Darius Širvys



Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas

Bendrinti: