298 | 2010 12 01 | Kalbų dovana

Paaiškinkite, kas yra kalbų dovana.


Lina,  38 m.,  Tauragė
 

Kalbėjimas kitomis kalbomis Naujame Testamente minimas keliose vietose. Pirmieji šią dovaną per Sekmines gavo apaštalai (Apd 2 sk.), vėliau - pagonys, susirinkę šimtininko Kornelijaus namuose paklausyti Petro (Apd 10, 45-46). Dar sykį ši dovana minima Apaštalų darbų 19 sk., ją po apaštalo Pauliaus maldos gauna grupelė tikinčiųjų Efezo mieste (Apd 19, 1-7). Taip pat tai minima ir Jėzui priskirtuose žodžiuose Morkaus evangelijoje (Mk 16, 17). Na ir, žinoma, daugiausia apie kalbas ir jų praktinį panaudojimą yra parašyta apaštalo Pauliaus pirmame laiške korintiečiams, 12-14 skyriuose.

Sekminių dieną, anot Apaštalų darbų aprašymo, po Šventosios Dvasios nužengimo, "visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti" (Apd 2, 4). Ir kai jie taip kalbėjo, kitų tautų žmonės galėjo juos suprasti (Apd 2, 6. 8. 11). Kai kurie Biblijos aiškintojai (dažniausiai tie, kurie nepraktikuoja kalbų dovanos) teigia, kad ši dovana buvo reikalinga paprastiems, neišsilavinusiems apaštalams, kad galėtų susikalbėti su kitataučiais ir jiems paskelbti Evangeliją. Tačiau dabar susikalbėti padeda vertėjai, ir ši dovana paprasčiausiai nebereikalinga. Čia būtų galima paprieštarauti šiais apaštalo Pauliaus žodžiais: Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; niekas jo nesupranta, nes jis dvasioje kalba paslaptis (1 Kor 14, 2).  Nes jei meldžiuosi kalbomis, meldžiasi mano dvasia, bet protas lieka bevaisis.  Ką gi tada daryti? Melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu dvasia ir giedosiu protu (1 Kor 14, 14-15).
Paulius tarsi išskiria kelis maldos būdus: malda protu, kai žmogus meldžiasi savo gimtąja kalba, suprasdamas, ką sako; kalbėjimas kalbomis - tai kalbėjimas Dievui, niekas to nesupranta, net ir pats besimeldžiantysis. Kad suprastų tai, ką kalba, žmogui reikalinga kalbų aiškinimo dovana (apie tai skaitykite Laiško korintiečiams 12-14 skyrius ištisai).

Taigi, svetimų kalbų dovana nėra dovana, kuri kompensuotų mūsų užsienio kalbų nemokėjimą, bet visų pirma tai viena iš priemonių, padedančių mums paįvairinti mūsų maldos gyvenimą. Besimeldžiantysis kalbomis tiki, kad Šventoji Dvasia dalyvauja maldoje, užtardama mus ir kitus, kai nežinome, ko melsti, nes ne visada viską galima suvokti savo protu: „Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios mintis, nes Ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią" (Rom 8, 26- 27).  

Kiek ilgai ši dovana buvo praktikuojama ir kada buvo liautasi ją naudoti pirmoje apaštališkoje bažnyčioje, sunku pasakyti. Ar dažnai ji pasireikšdavo viduramžiais, taip pat reikėtų išsamesnio tyrimo. Bet šios dovanos atgimė ir vėl pradėta praktikuoti šiuolaikinėje bažnyčioje, prasidėjus sekmininkų (angl. - Pentecostalism) judėjimui, kuris prasidėjo JAV XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Ir tai siejama su Šventosios Dvasios krikšto išgyvenimu. Kalbų dovana praktikuojama ne tik sekmininkiškose bendruomenėse, bet taip pat ir skirtingų denominacijų, pvz. ir katalikų, tam tikrose maldos grupelėse. Mes, „Tikėjimo žodžio"  bendruomenės,  pripažįstame, siekiame ir praktikuojame kitų kalbų dovaną.

Dar skaitykite:
http://www.btz.lt/article/articleview/2543/1/407/?PrintableVersion=enabled
http://www.btz.lt/lt/klausimai---atsakymai/1/3445?PrintableVersion=enabled

http://lt.wikipedia.org/wiki/Glosolalija
http://lt.wikipedia.org/wiki/Sekmininkai

Su pagarba,
Gintautas Gruzdys
Elektrėnų „Tikėjimo žodžio" bendruomenės pastorius



Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas

Bendrinti: