Sveiki,
anksčiau jūs buvote priešiškai nusistatę prieš katalikų bažnyčią. Kodėl dabar jaučiamas toks suartėjimas? Atleiskit, bet mane nuvylėte.
Marytė
50 metų
Kaunas
Nors jūsų klausimas trumpas, vargu ar išeis į jį trumpai atsakyti. Faktiškai tai ne vienas, o du klausimai: kodėl anksčiau mes buvome priešiškai nusistatę prieš katalikų bažnyčią ir kodėl dabar jaučiamas toks suartėjimas.
Atsakydamas į pirmąją klausimo dalį išskirčiau kelis aspektus.
Mes buvome priešiški katalikų bažnyčiai, nes ją tapatinome tik su tuo, ką laikėme jos klaidomis. Buvome neseniai įtikėję ir dar nematėme, jog patys darome daugybę klaidų.
Nesugebėjome vadovautis išmintimi, kuri įgalina matyti bei pripažinti ir tai, kas gera, ir tai, kas netinkama, o radusi netinkamų dalykų nenubraukia gerųjų, ir, priešingai, pamačiusi geruosius neįteisina netinkamų.
Buvome priešiški, nes patyrėme priešiškumą iš katalikų bažnyčios pusės.
Kodėl dabar jaučiamas suartėjimas? Vėl atsakymas iš kelių dalių.
Visų pirma, kodėl turėtume nerasti sąlyčio taškų su tais, kuriems Dievas lieja savąją Dvasią? Juk charizminis judėjimas pasklido ir katalikų bažnyčioje.
Tam tikram suartėjimui randame pakankamai pagrindo senuosiuose tikėjimo išpažinimuose (apaštališkame, Nikėjos, Atanazo), kuriuos visiškai pripažįstame.
Turime apaštalo Pauliaus paraginimą: „Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis" (Rom 12, 18).
Juntamai mažėja priešiškumas iš katalikų.
Pastorius Gabrielius Lukošius
