Ką praktiškai reiškia žodžiai „atgimęs iš naujo, t.y. dvasioje"? Ką toks žmogus turi jausti, kaip elgtis ir pan.? Jeigu vis išlenda seni pražūtingi polinkiai, kaip tada?
Teko susipažinti su visokiais aiškinimais šiuo klausimu. Kokia jūsų nuomonė? Gal J. Kalvinas visiškai teisus dėl predestinacijos? Biblijoje gausu tai patvirtinančių eilučių. Jeigu Dievas nekviečia, gal neišmintinga pačiam siūlytis? Panašiai, kaip, pvz. veržtis į kieno nors gimimo dienos šventę, jeigu nesi pakviestas. Kaip tokiu atveju žmogus jaučiasi, nesunku įsivaizduoti...
Vaidas
49 metai
Visų pirma norėčiau rekomenduoti perskaityti pastorės Anželikos Krikštaponienės neseniai laikraštyje „Ganytojas" pasirodžiusį straipsnį „Apie atgailą, atsivertimą ir atgimimą". Straipsnį galite rasti adresu: http://www.btz.lt/article/articleview/2169/1/65/
Tikrai galima sutikti su pastore, kad dvasinis žmogaus išgelbėjimas yra unikalus ir didžiai paslaptingas Dievo darbas. Todėl ir mūsų išgyvenimai dažną kartą yra skirtingi. Rašote, kad ir jums jau teko susipažinti su įvairiais aiškinimais šiuo klausimu.
Apie naują gimimą iš Dvasios evangelijoje pagal Joną (Jn 3 sk.) Jėzus aiškina Nikodemui. Paulius savo laiškuose šią mintį perteikia štai taip: Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena - praėjo, štai visa tapo nauja (1 Kor 5, 17). Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet naujas kūrinys (Gal 6, 15).
Vienų žmonių gyvenimai iš karto kardinaliai pasikeičia, į kitų gyvenimą pokyčiai ateina palaipsniui. Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: „Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus" (Jn 8, 31-32).
Jėzus sako, kad laisvės atėjimas yra tam tikras procesas, t.y. laisvė ateina pažįstant tiesą per Dievo žodį. Atgimimas automatiškai nepadaro mūsų tobulais, ir kovą tarp kūniškos bei dvasinės prigimties kovoja visi krikščionys be išimties. Štai kelios eilutės iš to paties Jono laiško: Jei sakome, kad neturime nuodėmės, - klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakome, kad nesame nusidėję, darome Jį melagiu, ir nėra mumyse Jo žodžio (1 Jn 1, 8-10). Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali nuodėmiauti, nes yra gimęs iš Dievo (1 Jn 3, 8-9). Atrodo, kad jos tarsi prieštarauja viena kitai. Tačiau ir atgimęs žmogus klysta, daro nuodėmes, bet naujai jo prigimčiai, t.y. jam pačiam, tai jau nebepatinka, ir Dievo dvasia, apigyvenusi mumyse, ragina mus mąstyti ir elgtis kitaip, diena iš dienos keičia mus į Jo atvaizdą (2 Kor 3, 18).
Na o visas problemas suversti predestenacijai (kaip dabar madinga dėl visko kaltinti krizę) būtų tikrai neteisinga. Dievas vienintelis žino, ką Jis išrinko ar neišrinko, o mes iš savo pusės turime daryti tai, ką geriausiai sugebame, ir Viešpats tai palaimins.
Nepamirškime laikytis ir savo tikėjimo išpažinimų:
Kiekvienas, kas išpažįsta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka (1 Jn 4, 15).
Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas (Rom 10, 9).
<...> kad kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (Fil 2, 11).
Pastorius Gintautas Gruzdys
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
165 | 2009 06 12 I Atgimę dvasioje
