Koks mokymas apie krikštą tesingas? Reformacijos pradininkas M. Liuteris mokė apie kūdikių krikštą. Jo, kaip teologijos profesoriaus, Biblijos žinovo ir vertėjo, mokymas turėtų būti patikimas. Kiti įrodinėja, kad krikštijami gali būti tik sąmoningi žmonės, ir teigia, kad būtent jie yra teisūs. Kaip tai suprasti?
Jonas, 43 metai
Romos katalikų bažnyčioje praktikuojami septyni sakramentai: krikštas, sutvirtinimas, eucharistija, atgaila, ligonių patepimas, kunigystė ir santuoka. Dauguma protestantų pripažįsta tik du: krikštą ir eucharistiją. Vieni juos laiko tik išoriniu ženklu, kuris neteikia malonės, kiti, tarp jų ir Martynas Liuteris, jiems suteikė žymiai didesnę reikšmę.
Pirmojoje XVI a. pusėje atsirado ir atskiri radikaliųjų reformatorių (valdiečių, anabaptistų) judėjimai. Jie buvo nei katalikai, nei protestantai, bet tam tikra trečioji jėga. Anabaptistai tikėjo, kad krikščionio atsivertimas visuomet remiasi į sąmoningą apsisprendimą, o kadangi kūdikis negali sąmoningai tikėti Kristumi, anabaptistai krikštijo tik suaugusius, net ir tuos, kurie vaikystėje jau buvo pakrikštyti. Liuteris labiausiai prieštaravo dėl perkrikštijimo praktikos. Sakramentų atžvilgiu protestantiškoji stovykla tarpusavyje nerado bendro sprendimo.
Šiuo klausimu patariu išsamiau paskaityti pastoriaus Dariaus Širvio straipsnį „Sakramentų vaidmuo Romos katalikų soteriologijoje, jų sąsaja su evangeliška teologija, praktika bei skirtumai tarp jų", kurį rasite adresu
http://www.btz.lt/article/articleview/987/1/405
Aiškaus nurodymo dėl vaikų krikšto Šventajame Rašte nėra. Manoma, kad būdavo krikštijama visa šeima: suaugusieji ir vaikai kartu. Skirtingas krikšto traktavimas susijęs su mokymu apie prigimtinę nuodėmę. Katalikų ir stačiatikių bažnyčiose krikštu siekiama apsivalyti nuo prigimtinės nuodėmės. Panašu, kad šiuo klausimu Liuteris irgi laikėsi tokios nuomonės.
Kitose evangelinėse bendruomenėse krikštas nėra siejamas su prigimtinės nuodėmės atleidimu, tikima, kad tai - laisvos valios aktas, simbolizuojantis savo gyvenimo paaukojimą Dievui ir prisikėlimą naujam gyvenimui.
Ir mus dabar gelbsti tų įvykių vaizdinys - krikštas. Jis nėra kūno nešvaros nuplovimas, bet grynos sąžinės atsakas Dievui per prisikėlimą Jėzaus Kristaus (1 Pt 3, 21). Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas (Mk 16, 13).
Remiantis šiomis ir kitomis Šventojo Rašto eilutėmis teigiama, kad įtikėti ir atsaką Dievui duoti gali tik sąmoningai tikintis žmogus, todėl krikštijami suaugusieji.
Pvz.: Evangelikų reformatų tikėjimo išpažinimuose irgi rašoma: Nuodėmių atleidimą ir išganymą duoda vien tikėjimas Jėzumi Kristumi, o ne regimos krikšto apeigos. Nors jie taip pat krikštija kūdikius, tačiau vėliau jaunuoliams teikiama konfirmacija.
http://www.ref.lt/mambo/index.php?option=com_content&task=view&id=121&Itemid=145
Konfirmacija - krikšto patvirtinimas, kurį praktikuoja ir liuteronai. Katalikai taip pat turi panašią apeigą - sutvirtinimo sakramentą. Vadinasi, taip yra pripažįstama, kad kūdikystės krikšto nepakanka, jį dar reikia sąmoningai užtvirtinti.
Žydų vaikų apipjaustymo tradicijose galime įžvelgti analogijas vaikų krikštui, bet vėlgi vėliau švenčiama bar micva - 13 metų žydų berniukų iniciacijos apeiga.
Mūsų bendrijoje „Tikėjimo žodis" gimę kūdikiai yra laiminami pamaldų metu, meldžiamasi už juos, na o vandens krikštu žmogus krikštijamas vėliau, žmogui sąmoningai pareiškus tokį norą.
Drauge galime žvilgtelėti ir į Dr. Martyno Liuterio Katekizmą. Jį galima rasti internete, adresu:
http://www.liuteronai.lt/
Dr. Martyno Liuterio Didysis Katekizmas (Ivdalis, Apie Krikštą, Apie vaikų Krikštą).
7 Mat svarbiausia, kad Krikštas būtų laikomas nepaprastu, nuostabiu ir didingu, dėl jo mes ginčijamės ir kovojame labiausiai, nes pasaulyje dabar tiek daug priviso sektantų, šaukiančių, kad Krikštas esąs tik išorinis dalykas, o išorinis dalykas esąs nenaudingas.
Liuteriui svarbu įrodyti, kad krikštas yra Dievo, o ne žmogaus darbas, nes tai prieštarautų jo paties mokymo credo: išgelbėjimas pasiekiamas ne darbais, o vien tik tikėjimu.
10 Mat „būti pakrikštytam Dievo vardu" reiškia būti pakrikštytam ne žmogaus, bet paties Dievo. Todėl, nors ir atliekamas žmogaus ranka, iš tikro tai paties Dievo darbas<...> 35 Taip, žinoma, mūsų darbai dėl išganymo nieko negali nuveikti, tačiau Krikštas yra ne mūsų, o Dievo darbas.
Vis tik Liuteris teigia, kad krikšto apeigos be Dievo žodžio ir tikėjimo neduoda jokios naudos.
29... Krikštas teikia išganymą ir gyvenimą, bet ne dėl vandens (kaip jau pakankamai sakyta), o dėl to, kad jis susijęs su Dievo žodžiu ir tvarka <...> 34 Be tikėjimo vanduo neduoda jokios naudos, nors pats savaime ir yra dieviškas, neįkainojamas lobis <...> 36 Mat vien apsipildamas vandeniu dar nepriėmei Krikšto taip, kad jis būtų tau naudingas; tačiau jis bus tau naudingas, jei pasikrikštysi įsitikinęs, kad tai vyksta pagal Dievo įsakymą ir tvarką,<...> To negali atlikti nei kumštis, nei kūnas, bet tai turi tikėti širdis.
Tačiau ar gali kūdikis suvokti Dievo žodį ir tikėti širdimi? Vadinasi, visa atsakomybė krinta ant tėvų ar krikšto tėvų. Liuterio manymu, sakramentuose (krikšte ir komunijoje) veikia Viešpaties malonės galios, ir jos veikia pačios savaime, net ir be tikėjimo.
52 Toliau sakome, kad mums nėra labai svarbu, ar krikštijamasis yra tikintis ar netikintis, nes dėl to Krikštas netampa neteisėtu; 53<...> Mat mano tikėjimas Krikšto nesukuria, jis priima Krikštą <...> 54 Juk net jei šiandien ateitų žydas, klastingas ir pilnas piktų kėslų, o mes jį visiškai rimtai pakrikštytume, tai vis dėlto turėtume pasakyti, kad šis Krikštas tikras <...> Panašiai ir nevertai einantys Komunijos priima tikrą sakramentą, nors ir netiki.
55 Taigi matai, kad sektininkų prieštaravimai nieko neverti. Mat (kaip sakyta) jei vaikai ir netikėtų, o taip vis dėlto nėra, kaip dabar įrodyta, tai Krikštas vis vien būtų teisėtas, ir niekas neprivalo jų perkrikštyti; <...> 56 Todėl sakau, kad jei netikėjai, tai dabar įtikėk ir sakyk: „Krikštas buvo teisėtas, bet aš, deja, jį neteisingai priėmiau".
Kelias grįžti į krikšto teikiamą malonę - atgaila, - teigia Liuteris. Bet man atrodytų, kad Martynas Liuteris ne visai nuosekliai dėsto tiesas apie išgelbėjimą vien per tikėjimą ir iš malonės. Toliau jis vėl teigia: 73 <...> o kur nėra tikėjimo, ten lieka vien nevaisingas ženklas.
Pabaigti norėčiau apaštalo Pauliaus žodžiais: Argi Kristus padalytas? Argi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? Argi vardan Pauliaus buvote pakrikštyti? <...> Kristus nesiuntė manęs krikštyti, bet Evangelijos skelbti, - ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius netaptų bereikšmis (1 Kor 1, 13-17).
Taigi, mes pakrikštyti ne vardan Pauliaus, Petro, Liuterio, Cvinglio ar kokio kito bažnyčios lyderio, o vardan Kristaus. Nesumenkinant krikšto reikšmės mūsų tikėjimui, svarbiausia, manau, visiems suvokti, kad gelbsti mus Kristus ir Jo kryžius, o ne krikštas. Su tuo sutinka beveik visos denominacijos. Šventajame Rašte yra aiškus paliepimas krikštyti, tačiau nėra aiškiai nurodyta, kokio amžiaus ir kokiu būdu (apšlakstant, patepant ar panardinant) reikia tai daryti. Vadinasi, kiekviena denominacija gali šią apeigą atlikti savo nuožiūra, atsižvelgdama į tam tikras susiklosčiusias tradicijas.
Pastorius Gintautas Gruzdys (Elektrėnai)
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
