Įdomu sužinoti, ką reiškia kalbėjimas kitomis kalbomis (kaip charizma)? Ar tuo metu gaunamas kažkoks apreiškimas iš Dievo? O kaip su šiuolaikine pranašystės dovana? Kaip tai patikima ir kaip patikrinti, kad ne iš piktojo? Ar yra žmonės, kurie gali paaiškinti kalbančiųjų kalbomis kalbas? Nes, pavyzdžiui, atėjusiems pirmą kartą į Tikėjimo žodžio bažnyčią gali kilti neaiškumų.
Algis
27 metai
Londonas
Detalesniam charizmų aptarimui reikėtų daugiau vietos, tad čia teks pasitenkinti keliais bendrais apibūdinimais. Kalbėjimas kitomis kalbomis NT minimas ne kartą. Visų pirma šią dovaną per Sekmines gavo apaštalai (Apd 2 sk.). Vėliau - pagonys susirinkę šimtininko Kornelijaus namuose paklausyti Petro (Apd 10 sk.). Dar sykį ši charizma minima Apaštalų darbų 19 sk., ją po apaštalo Pauliaus maldos priima grupelė tikinčiųjų Efezo mieste (Apd 19, 1-7). Trys paminėti atvejai leidžia teigti, jog kalbėjimas kitomis kalbomis apaštalų laikais buvo plačiai paplitęs (Morkaus evangelijos pabaigoje Jėzus taip pat mini šią dovaną kaip tikinčiuosius palydėsiantį ženklą; kadangi ši ištrauka sutinkama tik vėlesniuose rankraščiuose, kai kurie tyrinėtojai vengia ja remtis).
Žinių apie kitų kalbų dovanos reikšmę tenka semtis iš Pirmo Pauliaus laiško korintiečiams, 12-14 skyrių. Pirma, šią dovaną sutinkame charizmų sąrašo gale (drauge su kalbų aiškinimu). Kadangi Paulius sąmoningai akcentuoja didesnes ir mažesnes malonės dovanas, reikia pripažinti, jog kalbėjimas kalbomis - viena mažiausių charizmų. Antra, apaštalas pabrėžia, jog krikščionims daugiau pastangų reikėtų įdėti siekiant meilės, o ne charizmų. Meilės kelias pranašesnis net už pačias didžiausias dvasios dovanas (1 Kor 12, 31). Trečia, anot Pauliaus, „kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; niekas jo nesupranta, nes jis dvasioje kalba paslaptis" (1 Kor 14, 2). Taigi ši dovana padeda krikščioniui bendrauti su Dievu, išlieti maldoje Jam savo širdį, išsakyti iš vidaus net tai, kas protui nepasiekiama (1 Kor 14, 14). Ketvirta, kitų kalbų dovana ugdo tikintįjį, ne bendruomenę: „Kas kalba kalbomis, pats save ugdo, o kas pranašauja - ugdo bažnyčią." (1 Kor 14, 4). Dėl šios priežasties pranašystės dovana yra didesnė nei kalbėjimas kitomis kalbomis (1 Kor 14, 3-5).
Taigi atėjome iki pranašystės dovanos. Šiandien mums sunku pasakyti, kaip buvo pranašaujama anuomet. Šių dienų charizminėse bažnyčiose kalbėtojas paprastai pasako frazę „taip sako Viešpats", nurodydamas, jog tai pranašystė, o ne jo paties mintys. Be abejonės, ši frazė nėra magiška burtų lazdelė, paverčianti žmogaus žodžius Dievo žodžiais. Todėl visai nesvarbu ar pranašystė prasideda šiais žodžiais ar ne; ar ji skamba pamokslo metu kaip jo dalis (pamokslininkas tokiais atvejais pats stebisi tuo, ką sako, nes patiria, jog apie tai nebuvo mąstęs, tam ruošęsis, jog tai eina ne iš jo minčių ir pan.), ar kaip atskira žinia. Svarbu, kad tikintieji patys šią žinią apsvarstytų (1 Kor 14, 29). Pranašo žinia neturime aklai pasitikėti. Pranašystės atžvilgiu galima būti per daug skeptišku ir ją niekinti, bet ir per daug lengvabūdžiu - priimti ją be apsvarstymo. Paulius ragina nepasiduoti nei vienam šių kraštutinumų (1 Tes 5, 20-21). Patikimiausia pranašystę (ar pamokslą) apsvarstyti viso Šventojo Rašto šviesoje. Štai kodėl yra tokios svarbios Dievo žodžio studijos. Mano galva, dėl šios priežasties išminties ir pažinimo žodžius Paulius įvardina kaip aukščiausias charizmas, labiausiai pasitarnaujančias bažnyčios ugdymui (1 Kor 12, 8, 31).
Kaip apaštalų laikais atrodė kalbų aiškinimas, nežinome. Gal būt taip, kaip kai kuriose bendruomenėse šiandien - vienas tikintysis kalba kalbomis, o kitas paraleliai skelbia žinią gimtąja kalba. O gal ir ne. Apskritai sunku pasakyt, kaip reiškėsi atskiros charizmos anuomet. Todėl šiandien, aiškinantis apie charizmų pasireiškimus, svarbu nepamiršti, jog jų sąrašas, pateiktas 1 laiške korintiečiams, nėra pilnas. Negalima pamiršti, jog panašų, tačiau kitokį, sąrašą Paulius paliko laiške Romiečiams 12 sk. Lyginant šiuos du sąrašus ir gilinantis į tai, ko apaštalas moko, aiškėja, jog Kristaus kūnas pilnas įvairiausių charizmų. Neturime išskirti kurios nors vienos, ypač kitų sąskaita. Dievas dovanas dalina ne individų išaukštinimui, bet bažnyčios ugdymui.
Pastorius Giedrius Saulytis
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
178 | 2009 08 11 I Malda kalbomis
