Sveiki. Jau ilgą laiką mąstau apie šią Rašto eilutę: Atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties Jėzaus dieną... (1 Kor 5, 5). Ką Paulius turi omeny, sakydamas: Atiduokite tokį šėtonui?
Kaip suprantu, tai gali būti žmogaus mirtis, kokios nelaimės ar panašiai... Ar galėtumėte tai pakomentuoti? Dėkui.
Arvydas
Perskaitykime visą eilutę: Jums susirinkus mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, dalyvaujant mano dvasiai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus jėga atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties Jėzaus dieną (1 Kor 5, 5).
Na, greičiausiai jus nuliūdinsiu ir nepatenkinsiu jūsų žingeidumo, nes iš tiesų nelabai kas ryžtasi komentuodamas šią eilutę konkrečiai pasakyti, kokia tai buvusi praktika. Kaip iki galo nesuprantame ir ką reiškia tame pačiame laiške minimas krikštijimasis už mirusiuosius (1 Kor 15, 29) .
Iš konteksto galima suprasti, kad tai buvusi tam tikra bažnytinė nuobauda. Galbūt net ir atskyrimas nuo bažnyčios - anafema (1 Kor 16, 22). Už nuodėmes, kurios badė akis ne tik krikščionims, bet net ir Korinto pagonims, Paulius siūlo, kartu susirinkus, tai padariusį išmesti (1 Kor 5, 2-4). Tai vėlgi aliuzija, o gal jau konkreti bažnyčios praktika, vidinis pasitvarkymas, remiantis Jėzaus žodžiais: Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad 'dviejų ar trijų liudytojų parodymais būtų patvirtintas kiekvienas žodis'. Jeigu jis jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei neklausys nė bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas (Mt 18, 15-17)
Toliau, 1 Kor 5, 6-13, lygindamas nuodėmę su raugu, kurį reikia išmesti, ir ragindamas švęsti su nerauginta „tyrumo ir tiesos" duona, kokią Dievas liepė izraelitams valgyti išeinant iš Egipto (Iš 12, 8), Paulius kalba apie vidinį bažnyčios apsivalymą. Ir paaiškina, kad tai - vidinės bažnyčios taisyklės, kurių negalima taikyti už bažnyčios ribų, netikintiems žmonėms, nes tuomet reikėtų visiškai pasitraukti iš šio pasaulio. Tačiau juk pats Jėzus nesibodėjo sedėti tarp nusidėjelių. Čia kalbama tik apie tikinčiuosius (ar besiskelbiančius save tikinčiaisiais), kurie sakosi pavedę savo gyvenimus Kristui, tačiau nenori gyventi taip, kaip Jis mokė.
Šventajame Rašte mes atrandame dar vieną vietą, kur minima panaši praktika: Iš jų yra Himenėjas ir Aleksandras, kuriuos atidaviau šėtonui, kad jie pasimokytų nebepiktžodžiauti (1 Tim 1, 20).
Kaip buvo vykdomas tas „atidavimas šėtonui" , „kūno žlugdymas ir dvasios gelbėjimas" nelabai yra žinoma. Teko skaityti, kad viduramžiais šia Rašto vieta (1 Kor 5, 5) rėmdavosi inkvizitoriai, ant laužų deginę taip vadinamus eretikus, tokiu būdu jie „žlugdydavo kūną ir gelbėdavo dvasią".
Tai gal tiek pamąstymų.
Su pagarba, pastorius Gintautas Gruzdys
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
