Sveiki, norėčiau sužinoti jūsų nuomonę. Lotynų ar graikų kalboje apie šventąjį sakoma: šventas šventas šventas (tris kartus, nes pas juos nėra šventas, šventasis ir t.t).Todėl katalikai apie Jėzų sako ŠVENTAS ŠVENTAS ŠVENTAS, o Marija, apaštalai, Jėzaus mokiniai ir kiti vadinami šventaisiais. Pasak jų, šventasis reiškia NE ŠVENTAS ŠVENTAS ŠVENTAS, o tik tas, kuris padarė ką gero, atsidavė tarnavimui dėl Dievo ir pan... Ką apie tai manote? Ačiū už atsakymą :)
Jūsų užduotas klausimas nėra labai aiškiai suformuluotas. Bet pabandykime pažvelgti, ką Šventasis Raštas kalba apie šventumą. Jūsų minėta triguba frazė „Šventas, šventas, šventas...", kaip rodo kompiuterinė paieškos programa, Biblijoje pavartota tik du kartus: Izaijo 6, 3 ir Apr 4, 8, kalbant išskirtinai apie Dievą. O kiti žodžiai su šaknimi „švent-" pavartoti net 1240 kartų!
Manau, reikėtų atkreipti dėmesį, kad sąvoka šventumas Biblijoje vartojama dvejopai: pirma, norint pabrėžti išskirtinumą ar atskyrimą, o antra, kalbant apie moralinį elgesį.
Pirmuoju atveju šventais vadinami ne tik žmonės, bet ir daiktai: aukuras, indai, tepalas, smilkalai, tam tikros dienos (pvz. Pr 2, 3; Kun 20, 26; Iš 29, 37; 30, 31; 1 Kron 22, 19), kurie buvo atskirti, t.y. pašventinti, kad tarnautų Dievo garbinimo apeigose.
Antruoju atveju kalbama apie asmeninės moralės siekimą, apie šventumą, kaip mūsų gyvenimo su Dievu išdavą - vaisių: Aš esu Viešpats, jūsų Dievas; būkite šventi, nes Aš esu šventas (Kun 11, 44); <...> tapę Dievo tarnais, turite kaip vaisių - šventumą (Rom 6, 22); Kaip šventas yra Tas, kuris jus pašaukė, taip ir jūs būkite šventi visu savo elgesiu, nes parašyta: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas" (1 Pt 1, 15-16); <...> siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties (Hbr 12, 14).
Dievas yra šventas ir viena, ir kita prasme. Mokydamas maldos „Tėve mūsų", Jėzus sako: „Teesie šventas Tavo vardas," - Jis yra šventas ir savo elgesiu, ir išskirtinumu.
Kalbant apie žmones, mes sutinkame tam tikrą paradoksą. Savo laiškuose šventaisiais, tai yra Dievo pašventintais - atskirtais, Paulius vadina visus krikščionis (Rom 1, 7; 1 Kor 1, 2; Ef 1, 1 ; Fil 1, 1), tačiau čia pat rašoma, kad jam tenka girdėti ir apie šių „šventųjų" nuodėmes: Tenka girdėti apie ištvirkimą tarp jūsų ir net apie tokį ištvirkimą, kokio nesigirdi net pas pagonis (1 Kor 5, 1).
Taigi šventumas - tai visų pirma yra išskirtinumas, atskyrimas Dievo darbui, bet taip pat ir panašėjimas, sekimas Kristumi, t. y. procesas, kurį ir būtų galima pavadinti šventėjimu.
Manau, tikras šventasis yra tas, kuris, supratęs savo nuodėmingumą ir kritimo gylį, suvokia, kad tikrasis šventumas gali ateiti tik iš Dievo; pačiam save pašventinti nelabai pavyks...
Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad Dievo ir žmogaus šventumas skiriasi: Viešpats yra „Šventas, Šventas, Šventas...", na o mes, geriausiu atveju, galime būti tik šventi.
Pastorius Gintautas Gruzdys
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
210 | 2009 11 09 I Šventumas Biblijoje
