Sveiki, norėjau paklausti, kuo remiasi krikščionybės tikėjimas, jei evangelijų liko keturios, o kur dingo net aštuonios?
Kaip galima gyventi tokiu tikėjimu, kuris remiasi tik likusiais keliais šv. raštais? Kas pavogė kitus šv. raštus? Kodėl jie užrakinti Vatikane ir slepiami nuo visuomenės?
Tiesą sakant, „evangelijomis" pavadintų pasakojimų pirmaisiais amžiais būta ir daugiau, nei Jūs minite: tai ir Judo, ir Nikodemo, ir Tomo, ir Tomo vaikystės, ir Petro, ir Pseudo-Mato, ir Motiejaus, ir egiptiečių, ir žydų evangelijos. Jūsų manymu, krikščioniškasis tikėjimas negali būti patikimas, autentiškas, pagrįstas Naujajame Testamente stokojant išvardintų evangelijų. Aš gi, manyčiau, jog Jūsų klausimas dėl tikėjimo pagrįstumo būtų kaip tik aktualesnis jei jos įšeitų į Šventraščio sudėtį. Paaiškinsiu, kodėl taip manau.
Egzistuoja kanoninės ir nekanoninės evangelijos, beje, kaip ir kanoniniai ir nekanoniniai laiškai ir kito žanro rašiniai. Naujojo Testamento kanono sudarytojai, svarstydami, kurias knygas įtraukti į kanoną, o kurias ne, rėmėsi atitinkamais svariais kriterijais. Į kanoną „kandidatuojanti" knyga turėjo atitikti ne vieną reikalavimą: ji turėjo būti parašyta ankstyvajame krikščionių Bažnyčios periode, jos autoriumi turėjo būti apaštalas arba apaštališkai aplinkai artimas žmogus, jos turinys turėjo atitikti krikščionių Bažnyčios tikėjimo sampratą, taip pat jis turėjo būti aktualus ir suprantamas visuotinai, visiems krikščionims, be to, knyga turėjo per laiką įrodyti savo dievišką autoritetingumą, padedant ugdyti Bažnyčią. Šiuos kriterijus atitiko viso labo keturios evangelijos (Mato, Morkaus, Luko ir Jono), likusios turėjo tam tikrų netiesos priemaišų. Dievas nesiėmė patvirtinti, jog tai Jo žodžiai. Mat šalia žmonių iškeltų atrankos kanonui kriterijų, turime neužmiršti ir Šventosios Dvasios dalyvavimo jo sudaryme: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas..." (2Tim 3,16). Jei į kanoną būtų „praslydę" ir kitų evangelijų ar net visos Jūsų minimos, be abejo, turėtume nemažai bėdų - tiesiog nepavyktų išgryninti vieno tiesos mastelio. Viena evangelija kažkuo prieštarautų kitai, tarptų klaidingas mokymas. Pavyzdžiui, Judo evangelijoje, skirtingai nei kanoninėse evangelijose, Judas (Iskarijotas) yra ne Jėzaus išdavikas, bet Jo valios vykdytojas. Tomo, Petro, egiptiečių evangelijų turinys yra artimesnis gnosticizmui nei krikščioniškai tradicijai.
Taigi vien tai, kad kažkoks rašinys yra pavadintas „evangelijos" vardu, jis automatiškai dar netampa Šventuoju Raštu. Ir už tai turėtume būti labai dėkingi Dievui, kad Jis pasirūpino išgryninti rašytą savo žodį: „Viešpaties žodžiai - tyri žodžiai, kaip liejykloje nuskaistintas sidabras, septynis kartus išvalytas." (Ps 12,6).
Pastebėčiau ir tai, jog Šventą Raštą sudaro ne vien keturios evangelijos, bet ir dar 62 knygos. Taigi „likusių šventųjų raštų" yra su kaupu, kad jais galėtų tvirtai remtis tikėjimas Dievu.
Nuoširdžiai,
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
