Gilinantis į bet kokią Rašto vietą, nereikėtų jos interpretuoti išimant iš konteksto, tad perskaitykime visus Viešpaties žodžius, kuriais Jonas baigia pasakojimą apie pirmą Jėzaus pasirodymą mokiniams po prisikėlimo iš numirusių.
„Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: „Priimkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos“ (Jn 20, 21-23).
Žinome, jog Romos katalikai šia vieta bei Mt 16, 19 ir 18, 18 grindžia kunigystės teikiamą valdžią po išpažinties atleisti nuodėmes. O protestantų teologai pabrėžia, jog nuodėmes atleisti gali tik vienas Dievas (Lk 5, 21). Mano įsitikinimu, evangelikų pozicija yra labiau pagrįsta, turint omeny visą Naujojo Testamento tekstą. Be abejonės, Jėzus, kaip Dievo Sūnus, turėjo valdžią atleisti žmonių nuodėmes (pvz., Mt 9, 2-7, Lk 5, 18-26). Pastebėtina, jog šiame epizode, nereikėjo išpažinties. Jėzus ne tik išgydė paralyžiuotąjį, bet ir atskleidė, jog gali daryti ir tai, kas yra tik vieno Dievo prerogatyva - atleisti nuodėmes. Tai turėjo pažadinti tikėjimą Juo jau ne kaip pranašu, bet Dievo Sūnumi (žr. Lk 7, 48-49).
Be to, Apaštalų darbuose nėra nė vienos vietos, kurioje kuris nors iš Kristaus mokinių kam nors atleistų nuodėmes! Apaštalai tęsia Jėzaus misiją, gydo ligonius, išvarinėja demonus, tačiau nuodėmių neatleidinėja. Dar daugiau - nė viename pastoraciniame laiške, adresuotame bažnyčios ganytojams, nekalbant jau apie bendrus laiškus, skirtus bažnyčioms, nė sykio nėra minima valdžia atleisti ar sulaikyti nuodėmes. Ką tuomet turi omenyje Jėzus, minėtoje Jono evangelijos ištraukoje sakydamas mokiniams kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos?
Atkreipkime dėmesį į konteksto akcentą. Kalbama apie tai, jog mokiniai tęs pradėtą Jėzaus misiją: kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu. Mokiniai toliau vykdys Jėzaus misiją pamokslaudami. Pavyzdžiui, Lukas, aprašydamas prisikėlusio Jėzaus pokalbius su mokiniais, perduoda štai tokius Viešpaties žodžius: Jo [Jėzaus] vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas. Jūs esate šių dalykų liudytojai. Ir štai Aš atsiųsiu jums savo Tėvo pažadą. Jūs pasilikite Jeruzalės mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių (Lk 24, 47-49). Ši ištrauka beveik identiška mūsų nagrinėjamai vietai iš Jono evangelijos. Tik nuodėmių atleidimas susiejamas su Evangelijos skelbimu. Taip pat minimas Šventosios Dvasios atėjimas. Bet apaštalai įvardinami kaip liudytojai, o ne tie, kurie atleidžia nuodėmes. Tai patvirtina ir ištrauka iš Apaštalų darbų, kurioje po Sekminių pamokslo žmonės, kuriuos palietė Evangelijos žinia, klausia Petro, ką jiems daryti (Apd 2, 37-41). Tačiau nei Petras, nei kiti apaštalai neprisiima valdžios atleisti nuodėmes, o tik ragina: Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną (Apd 2, 38). Kitaip tariant, Evangelijos skelbėjai yra liudytojai - taip save vadina ir Petras, ir Paulius (Apd 10, 39; 1 Kor 15, 15) - tvirtinantys, jog Dievas Jėzaus Kristaus asmenyje atleidžia žmonėms nuodėmes, - tiems, kurie tiki Jėzaus vardu.
Graikų kalboje žodžiai atleistos, sulaikytos (nuodėmės) yra pasyvūs. Kadangi mokiniai tėra liudytojai, kas tuomet yra tas aktyvus veikėjas, kurio dėka nuodėmės atleidžiamos? Be abejo, Dievas!
Pastorius Giedrius Saulytis
