Sveiki, norėčiau paprašyti patikslinti keletą frazių iš Biblijos. Turtingas jaunuolis Jėzų pavadino „Geruoju mokytoju“ (Lk 18, 18). Kokią prasmę žydai buvo suteikę žodžiui „geras“, jei Jėzus jį priskyrė dieviškam lygmeniui, ir žmogui vadinti save ar kitus „geru“ nepritinka?
Ar frazėje „GERASIS ganytojas“ (Jn 10, 11) vartojamas tas pats žodis kaip ir Lk 18, 18?
Deividas, 20 m.
Evangelijų autoriai, apaštalai Lukas ir Jonas, minėtose ištraukose vartoja skirtingus graikiškus žodžius. Ištraukoje iš Evangelijos pagal Luką randame žodį agathos, o Jono minimoje - kalos. Tačiau manyti, kad vienas iš minėtų žodžių siejamas su dievybe nebūtų teisinga, nes šie žodžiai turi sinonimines reikšmes. Taip pat neteisinga būtų sakyti, jog evangelijų tekstai neva prieštarauja patys sau - čia, žiūrėk, drausdami, o čia leisdami vartoti žodį „geras“. Teisingo atsakymo paieškos turėtų vykti tyrinėjant pačius evangelijų tekstus, atsakymas turėtų slypėti pačiose istorijose, kurios ir atskleidžia visą pamokymo turinį. Tad trumpai apžvelkime paminėtas evangelijų istorijas.
Pradėkime nuo Luko pasakojimo, kuris atskleidžia kelis aspektus. Pirmiausia, vaizduojamas jaunuolis, kuris kreipėsi į Viešpatį žodžiu „mokytojau“. Tuometiniame Izraelyje tai buvo pagarbos ženklas. Tad galime sakyti, kad sutikęs Kristų šis žmogus išreiškė Viešpačiui pagarbą. Tačiau, tarytum to nebūtų pakakę, jaunuolis pridėjo žodelį „gerasis“. Taigi, šiuo aspektu žvelgiant, jaunuolis išreiškia dvigubą pagarbą, itin manieringą arba netgi demonstratyvią pagarbą. Kristus atsako žydams įprastu atsakymu, jog tik Dievas tėra geras, ir nukreipė šio žmogaus mintis į Įstatymą. Taip, neaukštindamas savęs, Viešpats pademonstravo savo charakterio ir elgesio vientisumą. Viešpats, kaip skaitome daugelyje evangelijų epizodų, nesiekė išaukštinimo ir tuščios garbės iš žmonių, tad ir šio susitikimo su jaunu valdininku metu siekė pataisyti jaunuolio požiūrį, pakoreguodamas tokį nenatūralų, dirbtinį aukštinimą ir meilinimąsi.
Evangelisto Jono pasakojimo kontekstas visai kitoks - čia Jėzus kalba metaforomis, palyginimų kalba. Viešpats Dievo tautą prilygina avių kaimenei, kuri turi būti saugoma ir ganoma. Egzistuoja tam tikros taisyklės, nubrėžiančios, kas turi teisę šią kaimenę ganyti, ja rūpintis. Tačiau yra ir priešų, kurie kėsinasi į kaimenę, pasitaiko plėšikų ir vagių, kurie įslenka į kaimenę neteisėtais būdais, ne pro duris. Taip pat pasakojama apie samdinius - blogus ganytojus, kurie neatlieka jiems paskirtos tarnystės, ir jiems priešpastatomas geras ganytojas, kuris ne tik nesitraukia nuo kaimenės, bet ir už ją guldo savo gyvybę. Tokia palyginimų kalba Viešpats aiškina dvasinę Dievo tautos tikrovę. Juk iš tikrųjų Kristus nėra piemuo, o tikintieji nėra avys. Tai - įvaizdžių arba iliustruojančių pavyzdžių kalba, kuria klausytojams arba skaitytojams perteikiama dangiškoji išmintis apie Kristaus ganytojišką ir atperkamąją misiją. Anuometiniai evangelijų skaitytojai, kaip ir mes, žinodami, kad Kristus mirė ant kryžiaus už viso pasaulio nuodėmes, labai aiškiai suvokė tokio palyginimo mintį ir jo gelmę.
Pabaigai reiktų pasakyti, kad nevertėtų perdėm sureikšminti žodžio „geras“ ir baimintis dėl jo vartojimo, nes šiuo ir panašiais žodžiais yra vertinami reiškiniai, darbai, asmenys ir visa kita (Mt 22, 10; 5, 16; Rom 12, 21; Ef 4, 28; 1 Tim 1, 5; 3, 4). O minėtieji evangelijų epizodai atskleidžia pamokas, jog neturime pasiduoti pataikūniškam meilikavimui, savęs ar kitų aukštinimui. Kristus ne tik savo žodžiais, bet ir darbais rodo gero ganytojo pavyzdį. Į Jį ir turime lygiuotis visi, kurie esame pašaukti būti Kristuje ir tarnauti Jo kaimenei.
Pagarbiai,
Pastorius Ramūnas Jukna
