.jpg)
Sveiki, dėl ko Biblijoje taip skiriasi frazės „žmogaus sūnaus“ vartojimas? Pavyzdžiui, kai Kristus kalba apie save ir, tarkim, Sk 23, 19?
Dovydas, 21 metai, Šiauliai
Sveikas, Dovydai.
Dievas ne žmogus, kad meluotų, ir ne žmogaus sūnus, kad pakeistų savo nuomonę. Ar Jis pasakė ir nepadarys? Ar Jis kalbėjo ir neįvykdys? Sk 23, 19.
Skaičių knygos autorius kalba tiesiogiai, kad Dievas iš tiesų nėra žmogus nei žmogaus sūnus. Nors žmogus ir sukurtas panašus į Dievą, bet jis nėra Dievas. Šios eilutės patvirtina tai, kad Dievas nesielgia taip, kaip dažnai vienas su kitu elgiasi žmonės. Žmogus gali pameluoti, kai jam naudinga, gali pakeisti savo nuomonę, gali netesėti pažadų. Skaičių knygos autorius atskleidžia Dievo charakterį, kuris kitoks nei žmogaus: Dievas nemeluoja, ir ištesi tai, ką pažada.
Naujajame Testamente, evangelijose, minimas Žmogaus Sūnus turi kitą prasmę. Čia Jėzus susitapatina su žmogumi – Jis tapo žmogaus sūnumi, nes gimė iš moters, gyveno žemišką, kasdienį gyvenimą: valgė, gėrė, dirbo, pavargdavo, liūdėjo, verkė... Jis elgėsi kaip visi žmonės, todėl visai natūralu vadintis žmogaus sūnumi. Tačiau Jis, nors ir būdamas žmogumi, neprarado savo dieviškumo ir vienu dalyku Jis skyrėsi nuo žmonių: Jėzus nepadarė nė vienos nuodėmės.
Žmogaus Sūnus čia gali reikšti ir žmonijos atstovas Dievo akivaizdoje.
O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 23–24).
Vadindamas save Žmogaus Sūnumi, Jėzus turėjo omenyje tai, ką ir kiti to meto žmonės manė apie tuos žodžius. Norint suprasti tų žodžių reikšmę, reikia prisiminti ir Danieliaus pranašystę: Aš mačiau nakties regėjime dangaus debesimis ateinantį tarsi žmogaus sūnų. Jis buvo privestas prie Amžinojo. Jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visų kalbų tautos ir giminės jam tarnautų. Jo valdžia – amžina valdžia, kuri nesibaigs, ir jo karalystė – nesunaikinama! (Dan 7, 13–14).
Pranašas Danielius prieš tai aprašo laukinius žvėris, kurie simbolizuoja imperijas: Asiriją, Babiloną, Mediją, Persiją. Tai žiaurios imperijos, kurias geriausiai apibūdina laukiniai žvėrys. Judėjai į Žmogaus Sūnų žiūrėjo kaip į pasaulio valdytoją. Jie mąstė, kad vieną dieną ateis pabaiga, ir tada ateis Žmogaus valdžia. Tą laiką judėjai tapatino su Aukso amžiumi, kai Dievas atsiųs jiems pasaulio valdytoją – Žmogaus Sūnų.
Kai Jėzus pasakė, kad atėjo laikas Žmogaus Sūnui būti pašlovintam, judėjai pamanė, kad jau prasidėjo lauktasis Aukso amžius. Bet Jėzus turėjo omenyje ne tai, apie ką tikriausiai jie pagalvojo... Jie manė, kad po Jėzaus kojomis kris pasaulio karalystės, o Jis kalbėjo apie nukryžiavimą ir mirtį – kritęs į žemę kviečio grūdas miršta, bet po kurio laiko jis atneša gausų derlių.
Sėkmės, gilinantis į Dievo žodžio gelmes.
Pastorius Darius Venslovas
